babaji
Dalyvis
Kai yra kalbama apie guru ir Krisna daznai naudojamas zodis "prisirisimas". Karminio prisirisimo esme yra salygoto proto suformuotas vaizdas prie kurio siela prisirisa ir tampa priklausoma.
Kita vertus Bhaktivedanta Prabhupada savo komentaruose mokina jog prie nieko kito mes neturime prisiristi isskirus Krisna.
Kaip prisiristi prie Krisnos neprisirisant prie savo proto "karminio vaizdo"? Kaip jus sprendziate sia problema? o gal jusu nuomone tai neproblema? 
Hare Krisna
Lalitapriya
Dalyvė
DEVELOPING ATTACHMENT
If someone who is not free from anarthas comes to me, it would
be absurd to reveal his siddha-svarupa, or siddha-deha (spiritual
body). That is sahajiya. Those who are following these
rules of Srila Rupa Gosvami and Srila Bhaktivinoda Thakura,
who are trying for this in the proper way, will not be considered
to be sahajiya. But if anyone is not following the rules
and regulations, and not passing through all these stages, then
they are bound to be sahajiya. When nistha has developed, the
mind does not go here and there. It has been established in
sadhana-bhajana, and it is no longer fickle. Nistha means sthirabuddhi,
steady, fixed intelligence. When nistha has developed,
the devotee is not disturbed even when so many opposing
elements appear. We can see this in Srila Haridasa Thakura’s
life. The prostitute came to seduce him, but he remained fixed
in his chanting and service. The Kazi ordered his servants,
“Kill Haridasa Thakura by beating him in twenty-two market
places.“ They were trying to kill him, but he said, “Even
if I am cut into hundreds of thousands of pieces, I cannot
forget krsna-nama. I will have to chant, no matter what happens.
I will certainly keep on chanting.“
This is nistha. No matter what kind of problem comes, the
devotee remains steady. When Srila Raghunatha dasa
Gosvami was a young married man, he kept trying to escape
from his home to join Sri Caitanya Mahaprabhu. His mother
wanted his father to tie him up, but his father said, “It’s useless,
No one can check a devotee whose heart has been taken by Krsna.“ This is called nistha. We will have to judge by our
barometer in what stage we are. Do we have sraddha, or has
actual sraddha not appeared yet? Or are we at the stage of
nistha, or ruci? Have our anarthas gone, or are they still with
us? We can easily know what stage we have reached by the
symptoms. We’ll have to try to come at least to the stage of
nistha. After this stage, ruci appears, and after that asakti comes.
There are two kinds of asakti. One is attachment to sadhana,
and the second is attachment to sadhaniya, the object of our
sadhana, namely Krsna and His associates. There are no hard
and fast rules regarding which comes first, but usually the devotee
develops attachment for sadhana. Mahaprabhu asked Srila
Haridasa Thakura, “What is your sickness? Why are you not
taking mahaprasada?“ Haridasa Thakura replied, “I am sick,
certainly. But my sickness is that I cannot complete my three
lakhs of harinama. My body is healthy. The trouble is with my
mind and heart. And that’s why I’m not completing my three
lakhs of hari-nama daily.“ Can we try like this? We should fulfil
our vow to chant with a strong spirit, “I must complete my
chanting. Whether I remain alive or I lose my life, I will have to
complete my chanting.“ If we are chanting with this determination,
first of all namabhasa will come, and after that gradually,
little by little, we will come to the stage of asakti.
After this bhava will come. To achieve bhava, we have to receive
suddha-sattva from the hearts of ragatmika-krsna-jana, the
associates of Krsna in the spiritual world. That bhava can be in
dasya-rasa, or in sakhya-rasa, or in vatsalya-rasa. Or, if the devotee
has greed for madhurya-rasa, and is performing the appropriate
sadhana for it, then suddha-sattva will come from some gopi.
Next is the stage of prema. But this cannot appear in this
body. It can only come in our next life, somewhere in the
material world where prakata-lila is going on. Then the sadhaka
will take birth in the womb of a gopi. Prema can be achieved
in that body, through the association of nitya-siddha devotees.
Otherwise it is not possible.
"Confidential secrets of bhajana"
http://www.purebhakti.com/index.php?option=com_docman&task=cat_view&gid=31&&Itemid=63
babaji
Dalyvis
aciu 
bet angliskai as nelabai skaitau.
Tada dar vienas klausimas. Nuo kada bhakta gali atsideti raganuga sadhanai?
Kaip as suprantu, sadhana bhakti o ypac pirmasis etapas - vaidhi sadhana yra skirta apvalyti samonei arba ismokti i Krisna ziureti ausimis. Kai protas tampa sutelktas ir bhakta apsivales nuo anarthu jis pereina i intensyvia raganuga sadhana, kuria atlieka tol kol pasiekia bhava bhakti lygmeni.
Taciau tol kol protas yra aptrauktas anartha ir protas nera kryptingas, raganuga bhakti neprieinama. (pataisykite jei klystu). Lila smaranam tada tebus karminio matymo iskreipta. Bhakta laikui begant klaikiai nusivils.
Man idomi jusu nuomone, padekit suprasti si momenteli.
Buciau labai dekingas
Sielis
Vietinis
O prema, asakti, ruci? Negi tai, apie ką girdime iš vaišnavų apie meilę, švelnumą ir prieraišumą Krišnai, tai kalbama apie kažkokį "proto karminį prisirišimą"? Netikiu.
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadža: Bhakti-lata-bija reiškia bhakti sėklą. Tai nėra sraddha; sraddha yra greičiau jos simptomas. Ta sėkla iš tikrųjų yra tendencija tarnauti Krišnai: "aš turėčiau tarnauti Krišnai". Iš pradžių, asmuo bet kurioje pakopoje klausysis hari-kathos tyro bhaktos bendrijoje ir tada ši nuotaika ateina: "Aš noriu tarnauti Krišnai". Kai ši stadija apsireiškia, išorinis simptomas yra sraddha. Tada, iš sraddhos ši nuotaika ateina: "Aš seksiu mano Gurudeva. Aš seksiu sastros žodžiais". Tada apsireikš nistha, ir atsidavusysis pastoviai galvos: "Yra geriau sekti visais bhakti principais". Po to ruci (skonis) ateina. Tada asakti (prisirišimas) ateina, ir tuo metu atsidavusys negali palikti savo bhadžanos. Tuo metu jo bhakti tampa natūrali.
Asakti yra dviejų rūšių: pirmoji yra asakti bhajanai - klausytis, kartoti ir prisiminti Radha-Krsna sadhu sangoje. Tada antroji ateina. Automatiškai, be pastangų, asakti atsiranda link bhajanyos, tai yra, link Sri Sri Radha Krisnos ir Caitanyos Mahaprabhu.
Tada ateina bhava. Bhava yra ne iš šio pasaulio. Ji ateina iš hladini-sakti ir samvit sakti kombinacijos. (Krišnos dvasinės malonumo ir žinojimo galios). Ji yra apsigyvenusi Motinos Jašodos, Nandos Babos ir kitų Vradžavasių širdyse. Karmoje, gjana jogoje ir tapasjoje yra daug taisyklių kvalifikacijai, bet bhakti, kiekvienas yra kvalifikuotas ją gauti. Kiekvienas yra kvalfikuotas raganuga-bhakti, jeigu jie turi godulį [greed, lobha].Jeigu žmogus turi godulį, bet buvo geismingas ir melavo - nesvarbu, kokioje stadijoje jis buvo prieš manifestuojantis tam goduliui - ši šloka yra taikoma jam: "Api cet suduracaro" Ar jūs žinote šią šloką. Kokia yra suduracarah reikšmė? Tai reiškia blogą elgesį. Mes turėtume žiūrėti į tą asmenį kaip į labai gerą sadhu, todėl kad jis bus pakeistas labai greitai (in no time).
Mes turėtume įjungti savo visą energiją į bhakti, ir tuo būdu mes neturėsime laiko padaryti įžeidimų ar nuodėmių. Bhakti padės ir suteiks tiek daug jėgos.
[Klausimas:] Iš pradžių yra asakti bhajanai ir po to ji virsta į asakti Radhai ir Krišnai?
[Srila Narayana Maharaja:] Bhakti ateis ir nušluos visus blogus dalykus ir materialų netyrumą. Niekas negali būti išvalyta be bhakti. [ir toliau tekstas eina,... http://www.bvml.org/SBNM/081992part3.html ]
Iš šios kathos, man rodos, kiekviena stadija, nuo šradhos gali būti vadinama prisirišimu. Bet specifiškai kaip prisirišimas įvardinta ašakti. Ryškiai prisimenu vieną Šri Šrimad Bhaktivedantos Svami Maharadžos įrašą, kuriame jis sako: "Ašakti jau yra. Mes prisirišę prie giminių, arba šuns ar katės, ar kitų dalykų, bet prie kažko, mes negalim būti neprisirišę. Ją reikia perkelti link Krišnos. Tada ji yra natūrali." Jei mes negalim pabėgti nuo ašakti, tai ją reikia koncentruoti į Krišną.
Jei klausimas apie sentimentalų santykį su Dievybe ar vaišnavais - guru neignoruoja jį turinčių žmonių, kaip tik, jie yra kandidatai į mokinius. Guru užėmęs mokinį sadhana ir bhadžana, laipsniškai suteikia divja gjana - visų rūšių transcendinį žinojimą apie Krišnos vardą, pavidalą, savybes (nama, guna, rupa, lila), atkerta proto prisirišimus, geismą ir kitas blogybes.
Šryla Narottama dasa Thakura sako:
ki rupe paibo seva mui duracara
šri guru vaišnave rati na hoilo amara
Kaip gausiu tarnystę Krišnai, būdamas duračara, ir jei neturėsiu rati Šri Guru ir Vaišnavams?
Mūsų dainyne rati verčia kaip affection - prieraišumas. Nežinau, kaip raštai apibrėžia šią rati, bet nemanau, kad čia turimas galvoje sentimentalus santykis, "karminis prisirišimas".
Šiaip tai nematau kaip problemos iš vienos pusės - duokit man bet kokį prisirišimą prie Krišnos. Protinį, karminį. Bus labai gerai. Iš kitos pusės, jei neteisingai suvoki Dievybę, ką čia gali padaryti? Iš lemputės to suvokimo neišpeši, turi jį gauti iš to, kas tą teisingą suvokimą turi.
O Vaišnava Thakura, aš esu tik elgeta, kuris bėga iš paskos ir šaukia "Krišna, Krišna". Krišna yra tavo, tu turi galią duoti Krišną...
Aš asmeniškai negaliu to suvokti, bet galiu melstis. Neseniai "Krišnos" knygoje aiškiai paskaičiau, kaip Šryla Bhaktivedanta Svami Maharadža sako: turi melsti iš Krišnos atsidavimo. Negali jo turėti pats. Ir "Hare Krišna" mantros nuotaiką jis apibūdino, kaip prašymą: "O Krišna, o Krišnos malonumo energija, leisk Tau atsidavus tarnauti".
Sielis
Vietinis
Kaip as suprantu, sadhana bhakti o ypac pirmasis etapas - vaidhi sadhana yra skirta apvalyti samonei arba ismokti i Krisna ziureti ausimis. Kai protas tampa sutelktas ir bhakta apsivales nuo anarthu jis pereina i intensyvia raganuga sadhana, kuria atlieka tol kol pasiekia bhava bhakti lygmeni.
Žiūrėjau žiūrėjau, ir pradėjau galvoti, kad dažnai yra maišomi du dalykai: kvalifikacija įeiti į raganugą bhakti sadhaną, ir ašakti stadija.
Kvalifikacija įeiti į raganugą sadhaną yra lobha, ne ašakti. Ji gali manifestuotis bet kurioje stadijoje, iš tų, kur nusakytos šloka "adau šraddha...". Taip pat, klausymasis iš raganugų bhaktų apie ragatmikas Viešpaties atsidavusius dar nėra raganuga sadhana, ir tam nereikia būtinai būti praėjus anartha nirvriti. Daug pagrindimo yra ir daug apie tai rašyta, tik gal mažai į lietuvių kalbą išversta. Bet pvz. Šrylos Prabhupados "Krišnos" knygoje, " 207 psl. apačioje nuo ketvirtos eilutės vidurio:
"Šukadeva Gosvamis baigia pasakojimą apie rasa-lilą pažyėdamas, kad žmogus, kuris iš tinkamo šaltinio klausosi apie Krišnos, Paties Višnu, žaidimius su gopėmis, Jo galios ekspansijomis, išsigydo nuo pačios pavojingiausios ligos - geismo. Jeigu žmogus išklausys pasakojimą apie rasa-lilą, jis visiškai atsikratys lytinio geismo ir pasieks tobulą dvasinį pažinimą. Bet kadangi žmonės paprastai klauso majavadžių aiškinimų ir patys yra majavadžiai, jie vis labiau įsitraukia į lytinį gyvenimą. Sąlygotoji siela turi išklausyti, kaip rasa-lilos šokį aiškina autoritetingas dvasinis mokytojas, kuris padeda teisingai viską suprasti. Tik taip žmogus gali pasiekti aukščiausią dvasinio gyvenimo pakopą. Priešingu atveju jis visiškai susipainios. Materialusis geismas - savotiška širdies liga. Sąlygotai sielai, kuri nori pagyti nuo šios materialios ligos, siūloma klausytis, tačiau ne iš sukčių impersonalistų lūpų. Klausytis autoritetingų aiškinimų ir teisingai juos suprasti yra visai kas kita.
Šukadeva Gosvamis čia pavartojo žodį šraddhanvita, apibūdinantį tą, kuris išėjo dvasinio gyvenimo mokyklą. Šraddha arba tikėjimas - tai pradžia. Tasai, kuris išsiugdė tikėjimą, jog Krišna yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Aukščiausioji Dvasinė Siela, gali ir pasakoti, ir klausytis apie rasa-lilą. Šukadeva pavartojo ir žodį anušrnuyat. Reikia klausytis ką sako mokinių sekos atstovas."
Kaip matom, kvalifikacija klausytis tokių temų yra šradha. Lobha gali manifestuotis iš tokios tyrų bhaktų harikathos, ir ne tokios - ragatmikos atsidavę yra visų rasų - ne tik madhurya. Bet čia kaip aktualus pavyzdys, kuris tikriausiai visiems kelia daugiausiai sąmyšio (kažkodėl!) Geismas yra viena pagrindinių anarthų, bet Šryla Prabhupada čia sako, kad ir kol dar žmogus turi geismo ligą, jam siūloma klausytis.
Aš nežinau, gal ten ISCKONe toks įvaizdis yra kad Šrylos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo mokiniai susėdę į rasa lilą ar aštakalija lilą medituoja ar kaip. Tuo tarpu kai jie (Šrylos BV Narajanos mokiniai) net apie rasą lilą mažai kalba, nekalbant apie koncentruotą ir kryptingą lila smaranam, turiu galvoje tuos, kuriuos tenka sutikti ir klausytis - sanjasiai ir šventyklų pamokslautojai (aišku, kad nežinau, kaip praktikuoja labiausiai pažengę vaišnavai). Kartą pasakiau vienam sanjasiui, kad manau, kad man reiktų važiuoti namo, nebūti šventykloje, nes neturiu natūralaus noro užsiimti praktika, tarsi darau tai intelektu. Jis sako: "gal tu galvoji, kad čia mes raganugos bhaktos? Visi čia mes vaidhi bhaktos." O vaidhi yra kai tu darai be spontaniško noro.
Tiesą sakant, per visą laiką, jau 4 metai, kiek bendrauju su Šrylos Narajanos Maharadžo mokiniais, vieninteliai rasa-lilos aptarimai, kuriuos girdėjau, buvo kai Pradyumna Mišra Prabhu mums skaitė iš Šrylos Prabhupados "Krišnos" knygos.
Taip kad siūlyčiau ISKCONo atsidavusiems įveikti vaiduoklius, kurie neegiztuoja, ir negalvoti, kad kažkas nekvalifikuotai bando imtis raganugos bhakti sadhanos. Jie yra savo bona fide guru globoje ir atlieka savo bonda fide sadhaną - kas vaidhi sadhaną, o kas kvalifikuoti - raganugą sadhaną.
babaji
Dalyvis
Almai, aciu uz atsakyma. Man labai gaila kad pas tave toks yra susiformeves bendras ivaizdis apie ISKCON bhaktus. Noriu tave nuraminti jog nesu Narajana maharadzo ir Jo sekeju priesininkas. Stengiuosiu buti blaiviu, atsakingu uz savo veiksmus zmogumi.
Bet jei mano klausimai tau sukelia negeras asociacijas, as rasiu kur kitur pabendrauti apie Krisna.
Bet kuriuo atveju dekingas. Nusilenkimai visiems Krisnos bhaktams.
Sielis
Vietinis
Ir dar kai ką išversiu:
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadža: "Todėl, vien tik tikintys sadhakos, turintys tvirtą tikėjimą šastra, guru ir Vaišnavais yra tinkami klausytis lila-kathos iš Šrimad-Bhagavatam, kuri yra prisotinta rasos."
Šitai sakoma Šrimad Bhagavatam 10.33.39 posmo aptarimo kontekste, kurį Šryla Prabhupada komentuoja taip:
Posmo vertimas: "Bet kas, kas su tikėjimu klausosi ir pasakoja Viešpaties žaismingas meilės istorijas su Vrindavanos gopėmis pasieks Viešpaties tyrą atsidavimo tarnystę. Taip jis greitai taps blaivus (dhirah) ir nugalės geismą, širdies ligą.
Komentaras: Nepaprasta Viešpaties Krišnos santuokinių žaidimų gala yra aiškiai atskleista čia. Kokybiškai, Viešpaties dvasiniais, meilės žaidimai yra tiesioginė materialių, geismingų ryšių priešingybė, tiek, kad vien tik klausydamasis apie Viešpaties žaidimus atsidavusysis nugali sekso troškimą. Skaitydamas pornografinę literatūrą ar klausydamasis apie materialius meilės nuotykius, mes tikrai nenugalim sekso troškimo, bet padidinam savo geismą. Bet klausantymasi ar skaitymas apie Viešpaties santuokines istorijas turi tiksliai priešingą efektą, todėl kad jie yra priešingos prigimties, būdami tyrai dvasiniai. Todėl, tai yra bepriežastinė Viešpaties malonė, kad jis apreiškia rasa lilą šiame pasaulyje. Jeigu mes prisirišime prie šių pasakojimų, mes patirsime dvasinės meilės palaimą ir taip atmesime iškreiptą tos meilės atspindį, kuris vadinamas geismu. Kaip gražiai pasakyta Viešpaties Krišnos Bhagavad-gitoje (2.59), paraḿ dṛṣṭvā nivartate: "Vieną kartą tiesiogiai patyrus Aukščiausiąjį, asmuo negrįš prie materialių malonumų".
Ir Šryla Bhaktivedanta Narajana Maharadža rašo, kad tas kas neturi tvirto tikėjimo šiuo posmu, neturi tikėjimo šastra, nėra dhira, ir jis nėra kvalifikuotas klausytis lila-kathos.
Bhagavad-gitos 2.59 posmas sako, kad žmogus, nepatyręs aukštesnio skonio, negali atsisakyti prisirišimo prie žemesnių dalykų (o tai ir yra anarthos).
Kaip tik į temą: paskutiniame Šrylos Prabhupados video, kuris įdėtas šiame saite, jis sako: "jei žmogus nėra įsitvirtinęs bhakti-jogoje, jis neturėtų stengtis suprasti Krišnos ir gopių. Tai būtų pavojinga". Lygiai tą patį girdėjau Šrylos Bhaktivedantos Trivikramos Maharadžos video įraše: žmogus neturėtų stengtis suprasti Krišna premos, jis turėtų būti apvalomajame sankirtanos procese. Šryla Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura sako: smaranam pradiniame etape yra žalojanti, reiktų užsiimti kirtana. Bet kas yra sankirtana - hari katha iš tyrų bhaktų ir harinama tyrų bhaktų globoje.
Ar turėtume suprasti, kad turim būti ništos ar anarthos nivriti pakopoje, kad galima būtų sakyti kad esam tiek įsitvirtinę bhakti-jogoje, kad tik tada iš vis galim kažką sužinoti, kad yra tokie Vradžiavasiai, o iki tol, neturėtume net artintis prie ko nors, kas apie juos užsimena? Kodėl? Niekas to nesako. Turi turėt tvirtą tikėjimą šastra, guru, sadhu, ir užsiimti sadhana. Ir tas tvirtas tikėjimas yra šradha. Šryla Bhaktivedanta Svami Maharadža kartais pasakoja apie Vrindavaną, apie gyvenimą ten, ir tuo jis mus ir patraukia į Krišnos sąmonę, ar ne?
Ar jeigu turim anarthų, turėtume vengti raganuga bhaktų bendrijos? Dėl to kad esi kvalifikuotas vaidhi bhakti sadhanai, nemaldauti malonės iš ragatmikų atsidavusiųjų, tokių kaip Šryla Prabhupada? Užsidaryt kambaryje, ir niekur neiti. Sudeginti "Krišnos" knygą ir "Atsidavimo nektarą" nes mes nekvalifikuoti liestis prie tų knygų? Kai tik Šryla Prabhupada pamini gopių vardą ar Kršnos žaidimus su sakhom, tėvais ir gopėm, išplėšti tą puslapį, kad mūsų akys daugiau to nematytų? Tada reikia išplėšyti "Savęs pažinimo mokslą", "Perfect questions, perfect answers", ir beveik visas knygas.
Balabhadra das
Vietinis
kokia reiksme narajanos maharadzo pasekeju praktikoje uzima vaidhi sadhana bhakt? ar jie is karto yra pakeliami i raganugos lygmeni?
Kas yra Raganuga? Tai yra nuotaika. Nuotaika kurią tau gali pažadinti Mahabhagavata guru.
Mes, visi bhaktai, esantys Čaitanijos linijoje esame raganugos, kadangi mūsų Ištadėva (garbinamoji Dievybė) yra Šri Krišna Vrindavane. Garbinti Krišną Vrindavane yra raganuga. Garbinti Narajaną ir Ramačandra jau nebėra raganuga.
Dar aukščiau už Raganuga bhakti yra Rūpanugą - t.y. sekti Rūpos Gosvamio mokymais ir nuotaikom, būti jo pasekėju. Tačiau tai šiek tiek kita tema.
Mes visi turime praeiti procesą nuo a iki z. Sadhana bhakti mes visi atliekam, ir turime siekti bhava bhakti. Visi užsiima vaidhi bhakti, netgi mūsų Gurudėvas gyvena pagal labai griežtą dienotvarkę ir visas taisykles.
Jeigu kas teigia, kad kažkam nereikia laikytis kokių taisyklių, tie yra sahadžijos.
Tačiau Šrila Gurudevas mus tuo pačiu moko, kad mes turime stengtis ne tik mechaniškai vykdyti išorinius veiksmus, tačiau turime gilintis tuo pačiu ir į bhadžaną, į bhavą bhakti. Toks yra mūsų tikslas. To ir moko mūsų guru-parampara.
babaji
Dalyvis
Mes, visi bhaktai, esantys Čaitanijos linijoje esame raganugos, kadangi mūsų Ištadėva (garbinamoji Dievybė) yra Šri Krišna Vrindavane. Garbinti Krišną Vrindavane yra raganuga. Garbinti Narajaną ir Ramačandra jau nebėra raganuga.
Gerai bhaktai as jei skaitete auksciau si bei ta parasiau. Nesijaudinkite taip 
si bei ta supratau...
nenoriu as jusu velti, bet Narada munis, Hanumanas, ir visi kiti tyri Ramacandros arba Krisnos Dvarakadisos bhaktai - kas jie?
Juk sadhana bhakti dalinasi i dvi dalis - vaidhi ir raganuga sadhana. Tai kaip ten yra Narada Munis ir Hanumanas nebuvo patyres premos? (ta prasme taip gaunasi jei jie nepraktikavo raganuga sadhana bhakti... ar as cia nevisai supratau.. :roll:)
............na bet galite nebeatsakyti.
jauciu kad man reikia is cia eiti.
Gal dar kada nors dar uzsuksiu
dekui ir nusilenkimai
Lalitapriya
Dalyvė
Tie, kurie yra kvalifikuoti tik vaidhi-bhakti
savo pagrindu turi laikyti ir sekti šventrašių nustatytais principais, kol bhagavat-rati (bhava) užgims širdyje.
Šrila Narajana Maharadžas paaškina: Todėl pradžioje , kiekvienas turi griežtai laikytis reguliuojančiais principais atsidavimo tarnystėje, sekant šventraščių ir Guru nurodymais. Tik po išsilaisvinimo lygmens nuo materialaus užsiteršimo ( anartha-nivritti arba ruci) galima sekti Vradžavasių pėdomis.
Sielis
Vietinis
Babaji, bendras įspūdis ir yra bendras. Nuo 1995 metų gi vyksta vieša diskusija. Man tai jaučiu visada kels asociacijas raidės ISKCON, kol nepamatysiu tų raidžių virš kokio nors oficialaus teksto, kur bus sakoma, kad taip, mes ištyrėm šastras, ir išsprendėm visus tuos klausimus pagal šastras, ir neturim prieštaravimų prieš Šryla Bhaktivedantą Narajaną Maharadžą.
Lalitapriya
Dalyvė
gerai :)1. Gjani bhaktos (santa) bahkta
Prahlada Maharadža, Bismadeva (atmaramata) Sukadeva Gosvamis [aišvarja-gjana, Krišna tobulas nėr reikalo Jam tarnauti]
2. Šudha-bhakta
Ambariša Maharadžas( tarnystė visais 9 bhakti budais)
3.Premi-bhakta
Hanumanas (tarnauja Viešpačiui Ramai dasya nuotaikoje)
4. Prema -para-bhakta
Pandavos (intymūs draugai ir giminės, Krišnos)
5. Prematura-bhakta
Udhava( tiesiogiai gyvenantis su Krišna, būdamas pusbroliu ir tarnaudamas jam draugo, patarėjo ir gopių pasiuntinio vaidmeniu)
6.Vradžavasiai:piemenukai (sakhya-rasa) tevai(vatsalja-rasa) Gopės(madhurja-rasa) vadovaujamos Šrimati Rdhikos, aukščiausiosios iš atsidavusiųjų (amžinoji sutuoktinė)
Čaitanja Mahaprabhu apsireiškė, , kad pasauliui padalinti madhurjos nuotaiką..premos lobį, prieš tai laikyta slaptai..
Balabhadra das
Vietinis
Palaukite Babadži, niekur nereikia eiti.
Bhakti turi penkis lygmenis, arba rūšis. Iš tiesų yra milijonai atsidavusiųjų rūšių, bet iš jų penkios yra svarbiausios: gjani-bhaktai, šuddha-bhaktai, premi-bhaktai, premapara-bhaktai ir prematura-bhaktai.
Pirmajai gjana-bhakto atsidavusiųjų kategorijai iš penkių tyro atsidavimo rūšių atstovauja Prahlada Maharadžas, kuris buvo gjani-bhaktas. Sanaka, Sananda, Sanatana ir Sanat-kumara pirmojoje stadijoje buvo gjani-bhaktai, Senelis Bhišma taip pat buvo gjani-bhaktas. Tai reiškia, kad jų tikėjimas Krišna pasireiškia per žinojimą, jog Krišna yra Dievas. Jie žinojo, kad Viešpats Krišna yra Parabrahma, Aukščiausias Dievo Asmuo. Savo širdyse jie giliai suvokia Krišnos didybę, taigi jie yra gjani-bhaktai, kurie mano, kad Krišnai nieko nereikia, jis neišalksta, jam nereikia pasiūlyti atsigerti ar padaryti masažo. Jų garbinimas - tai begalinės maldos, stuti, himnai.
Šuddha-bhakto pavyzdys yra Ambariša Maharadžas. Jis jau tarnavo Krišnai, lankėsi Jo gimimo vietoje, atliko parikramą ir tt. Jis taip pat turėjo labai stiprų žinojimą, jog Krišna visgi yra Dievas.
Hanumano bhakti (prema-bhakti) yra aukštesnė už Maharadžo Ambarišos. Hanumanas tarnavo Ramai visais atžvilgiais. Kartais širdimi jis suvokia Ramos turtingumą, bet tai nutinka labai retai. Hanumanas turi aišvarya-gjana (kai bhakti yra stimuliuoja Viešpaties didybės suvokimas), bet ne visada. Kartais jis manydavo, kad jo Viešpats alkanas, taigi atnešdavo Jam tiek daug vaisių iš miško. Kai Ravana pavogė Sitą, Hanumanas perskrido vandenyną ir surado ją. Jis sudegino Lanką ir grįžo pas Ramą galvodamas: „Aš galiu užmušti Ravaną, bet trokštu, kad jį užmuštų Viešpats Rama.“ Jis norėjo pernešti Sitą Ramai ant savo pečių, bet ji atsisakė: „Rama turi ateiti čia Pats, ir sunaikinti šią demonų dinastiją.“
Nors Hanumanas gali nešti Ramą ir Lakšmaną ant savo pečių, bet jis negali atsisėsti Jiems ant pečių. Jis negali duoti savo maisto likučių Ramai galvodamas: „O, tai labai saldu, duosiu paragauti Ramai.“ Jis bijo taip pasielgti, nes nutuokia apie Ramos turtingumą. Taigi nors jis yra tokio aukšto lygio bhaktas, jo atsidavimo tėkmėje yra kliūčių.
Todėl Pandavos yra dar aukštesnio lygio. Jie vadinami prema-para bhaktais Jie yra nepaprastai artimi Šri Krišnai, tačiau jų bhaktyje kažko trūko. Šri Uddhava yra pranašesnis už juos. Jis nuvyko į Vrindavaną, kalbėjosi su gopėmis, ir meldėsi galų gale, kad galėtų pasilikti Vrindavane žolės stiebeliu.
Už visus išvardintus bhaktus aukščiau vradža-basiai, Vrindavano gyventojai. Jie visiškai netiki, jog Krišna yra Dievas, o jeigu kas ir pasako, tačiau jie netiki tuo. Jie tiesiog spontaniškai myli Krišną, be jokios priežasties. Tai ir yra Ragatmika. Tačiau ir Vrindavane bhaktai nėra lygūs vieni kitiems: yra dar tokios šanta-rasa, dasja-rasa,sakhya-rasa, vatsalija-rasa bei madhurija-rasa (aukščiausia). Visos tos rasos įeina į Raganugą.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Tai kaip ten yra Narada Munis ir Hanumanas nebuvo patyres premos?
Jie yra šuddha-bhaktai, tobuli Vaišnavai, ir dėl to jaučia premą taip pat. Tačiau pačios premos yra daugiau lygių, kitaip sakant prema premai nėra lygi. Jie jautė premą atitinkamai pagal savo rasą (kuri yra maišyta su aišvarija). [Papildymas]
---Atleiskit, ilgas tekstas gavosi ----------
Sielis
Vietinis
Tema iš tikro įdomi.
Iš tikro gerai būtų aiškius apibūdinimus mums rasti:
kas yra ragatmika
kas yra rūpanuga
kas yra raganuga
kas yra raganuga sadhana bhakti
kas yra vaidhi sadhana bhakti
kas yra lobha
kas yra šradha
kada prasideda raganuga sadhana bhakti
kas yra raganuga pravriti
man dar įdomūs:
ką veikia ir ką gali veikti ir kokią naudą (malonę) patiria vaidhi sadhaka rūpanuga bhaktų linijoje, ir ar iš vis jį galima vadinti vaidhi sadhaka ar kažkaip kitaip?
jeigu kvalifikacija raganuga bhakti sadhanai gali atsirasti bet kurioje pakopoje ir net prieš kaništa bhakta pakopą (tikrai tą skaičiau šiandien Šrylos Gurudevo paskaitoje), tada į raganuga bhakti sadhaną teoriškai gali įžengti kažkas, kam buvo įkvėpta ta lobha ir šradha pačioje pradžioje?
Tai, ką citavo Lalita Priya didi, lyg ir prieštaravimas, bet suprasčiau, kad tai kalbama apie raganuga bhava bhakti, ne apie raganuga sadhana bhakti (yra skirtumas tarp bhava bhakti ir sadhana bhakti, ar sadhana bhakti apima bhava bhakti?) Ką reiškia sekti Vradžavasių pėdomis?
Lalitapriya
Dalyvė
Dvarakos, Mathuros ir Vrindavano Krišna yra kitoks.., kitokios nuotaikos..
gopi prema aukščiausias tikslas..aukščiausia prema..sekantys tais, kurie jau turi spontanišką prisirišimą Krišnai ir atlieka tarnystę- Vrindavanos gyventojai ..rahanuga-bhakti kelias..
