Man atsakymas į tai yra tatašta šakti - siela mato dvasinę gamtą ir materialią gamtą. Jos pasirinkimas labai menkas - būti pilnai kontroliuojamam ten, arba ten. Jeigu materialioj gamtoj - tada karmos dėsnis sukausto per ego, ir veikia ego, intelektą, kūną. Bet sielos juk karma neveikia - siela visada tokia pati. Kai siela susiduria su guru ir šabda brahman - susiliečia su dvasine gamta. Tada jau iš sielos plaukiantis pasirinkimas, ne iš karmos. Meilės sąlygotas kreipimasis į Krišną ar Jo atstovą - Krišna reaguoja į tave ir duoda tikėjimą per guru tiesiai į širdį. Kai suvokiam kas yra bhakti ir kai kreipiamės į Krišną, tada jau ne karma kalba - tada atmetam karmą visiškai - tada kalba siela ir meilė, tada liečiamės su dvasine gamta ir tai nėra determinuota karminių aplinkybių. Laisvą valią aš suprantu kaip laisvą valią mylėti. Juk kitokio laisvumo ir negali būti. Nes meilė=laisvė. Visi pasirinkimai materialiame pasaulyje tol yra karminių veiksmų sąlygoti, kol nebando prabilti besąlygiškas širdies balsas, tyras nuo bet kokių ego, intelekto ir kūno vibracijų.
Tokie teoriniai apmąstymai.
O apie gyvūnus aš ir pats neseniai mąsčiau ir taip parašiau:
"Anksčiau turėdavau tokį klausimą - kokia prasmė iš evoliucionavimo per 8 400 000 gyvybės rūšių, jeigu viskas vyksta nustatytu laipsniškumu - iš vienos eini į kitą ir taip toliau, ir tavo veiksmai iki žmogaus gyvybės rūšies nieko nelemia, gyveni pagal instinktus ir tiek. Bet viskas logiška - kai vaikas pradeda rašyti, mokytojas paima jo ranką, ir išvedžioja raides. Vaikas pats nerašo - tai mokytojas jo ranką vedžioja. Lygiai taip pat, nors ir neveikia, augalai, gyvūnai laisva valia, bet jie vis dėlto gyvena ir veikia, diktuojami aplinkybių, turi kažkokius santykius su savo priešais, gentainiais, vaikais, kaupia veiklos patirtį. Bet kai vaikas jau moka rašyti visas raides, jis gali pats savarankiškai rašyti žodžius ir sakinius. Taip žmogaus gyvybės forma leidžia pasireikšti laisvam apsisprendimui su širdies (sielos širdyje) didesne įtaka - ko nori, ko sieki. Ir tai dar, pirminėse stadijose žmogus tik susipažįsta su žmogiškaisiais dėsniais - pradeda nuo necivilizuoto žmogaus, toliau gimsta civilizuotu. Atsakomybė pagal karminius dėsnius turėtų žmogui atsirasti, kai jis tikrai gimsta ir turi racionalaus žmogaus savybes. Kitaip - jeigu laukinis žmogus veikia pagal instinktus, tai jis neatlieka karmos žmogiškąja prasme, ir jis neturėtų dėl to degraduoti į žemesnę rūšį ar į pragarą."
Paskutiniu metu dažnai galvoju apie pačias smulkiausias gyvybės rūšis - bakterijos, žolė ir panašiai. Gal atsakymas - judėjimas nuo akmeninio impersonalizmo, visiško atsisakymo veikti, stagnacijos iki sąmoningos veiklos? Visas tas tarpas nuo smulkiausių gyvybės rūšių, iki augalų ir gyvūnų - nesąmoninga, bet vis dėlto veikla, kur juntamas malonumas (mokoma anandos), ir dėl malonumo veikiama (mokoma veiklos, aktyvumo). Vienas kito valgymas 
- mokoma aukotis ir priimti iš kitų kažką? Ačarijos sako, kad šeimos gyvenimą mes jau turėjom daug kartų - žemesnėse gyvybės rūšyse. Vadinasi, "šeimiškumo" irgi mokomasi. Personalizmo.
Parašyta prieš 4 met. ('07/10/23)
# 
