įdomi citata :
“Bhaktivedantos Svamio programų lankytojams Baueryje garsas buvo siela, o siela – garsas,
muzika jiems buvo neatskiriama nuo meditacijos.
Tačiau Bhaktivedanta Svamiui muzika be Dievo vardo buvo ne meditacija, o jausmų tenkinimas, geriausiu atveju, ją galėjai palyginti su stilizuota impersonalistų meditacija.
Bet jis džiaugėsi, kai muzikantai ateidavo su savo instrumentais ir pritardavo kirtanai,
klausėsi ir dainavo drauge. Būdavo ir taip, kad koks nors muzikantas užsukdavo pas Svamidžį padainuoti anksti ryte, po nakties, praleistos grojant su bičiuliais.
Jis neprieštaravo jų troškimui išgauti kuo stipresnį garsą, priešingai,
jis pats suteikdavo jiems galimybę pajusti garsą.
Garsas, pasak Vedų, yra pirmasis materialiosios kūrinijos pradmuo.
Garso šaltinis yra Dievas, kuris niekada nepraranda asmenybės aspekto.
Todėl jo tikslas buvo raginti žmones kartoti transcendentinį Dievo Asmens vardą.
Kaip jie tą darys – per džiazą, folklorą, roką ar indišką meditaciją – buvo nesvarbu.
Svarbiausia, kad jie giedojo Harė Krišna mantrą.”
Parašyta prieš 3 met. ('08/5/31)
#