Miške tarp medžių ir žvėrių,
Dykumoje,
Niekas nebetrukdo,
Niekas nešaukia,
Galima eit laisvai.
Vis lengviau ir palankiau...
Visur visur miškas,
Dykuma,
Medžiai,
Ir vienuma...
Į tikslą vieną
Galima eiti.
Jei būtų karas,
Ir minios be namų,
Eitum tarp jų,
Nepastebėdamas,
Juk karas...
Nėra ko sustot,
Nėra ką prarast.
Tas kas stengias -
Savaime patenkintas,
Ir nieko jam netrūksta.
Leiskit,
nors pusę amžiaus
praleist prasmingai.
Dar nieko nelaimėjau,
Tik keletą akimirkų nemalonių.
Ir negaila tūkstančių ir tūkstančių
Tokių "gyvenimų"
Jie vis bėga ir bėga
Tuščiai.
Sąmonėje yra laisvė ir gyvenimas
O meilėje - galia.
Širdis galinga
Ji gali viską atiduoti
Per sekundę
Ir nieko neprašyti sau.
Taip ji parodo
Kas yra būties gelmė.
Kažkas negali kilt iš nieko,
bet begalybė dar daugiau negu kažkas
Siela begalybėje
Vienas taškas.
Ir begalybėje yra vienas Centras...
Jis Autokratas,
Bet labai švelnus,
Kiekvienai širdžiai Savas.
Tik Jis žino,
kaip sielai duoti
amžinus savus namus.
Saldžius ir paprastus,
Brangius,
Už gyvybę brangesnius.
To kaimo gyventojai pamišę iš meilės.
:D 
