Srila Gurudevas sako, jog mes turime giedoti musu acariju giesmes. Zinoma, kirtanai per viena ausi mums ieina ir iseina per kita, todel atsidave karta jo paklause, kokia prasme giedoti kirtanus tada.
Srila Gurudevas atsake taip. Buvo karta toks Sri Narahari Brahmacaris, Srilos Bbhaktisiddhantos Sarasvacio Thakuro mokinys. Jis nebuvo labai mokytas, bet turejo vaisnaviskas savybes, todel daug kas jam lenkesi, netgi jo Dievo broliai. Sakoma, jog niekas jo nemate miegant, nes jis buvo uzsiemes seva bei harinamos kartojimu.
Karta jis nepaprastai sunkiai susirgo - jo skrandis negalejo sulaikyti jokio prasado/maisto. Viskas, ka jis valgydavo, tuojau pat iseidavo. Jis taip nusilpo, jog buvo arti mirties. Ir jokie daktarai negalejo jam padeti. Taciau Krisna tikriausiai viena diena atsiunte ajurvedos daktara, kuris isegzaminavo ji ir liepe ji maitinti ghi, skaidriu sviestu. Brahmacariai buvo labai skeptiski tokiu gydymo metodu, taciau daktaras atsake: "As zinau, jog jis gyvens, paprasciausiai teskite jam duoti ghi 7 dienas, ir jis bus tvarkoj. Jeigu jus maitinsite ji ghi, beveik viskas iseis, taciau kazkiek ghi pasiliks jo skrandyje, nuses. Tokiu budu jus ji isgydysyte."
Tokiu budu Srila Narahararis per savaite pasveiko. Moralas toks, kad jeigu mes ir nelabai suprantame, kuo mes uzsiimame, daug kas pasimirsta, taciau mumyse pasilieka kazkokia maza daleleyte samskaros kai giedame giesmes, klausomes ar skaitome. Tokiu budu mes tesime judeti i prieki.
Vaisnava Vijaya!