Tyra Bhakti Forumas

apie Bhakti, Vaišnavus, Filosofiją bei Sadhaną

1. 

   Balabhadra das
   Vietinis

   Šri Naradija Purana moko:

   yavata syatsva-nirvahah
   svikuryat tavadarthavit
   adhikaye niyunatayam ca
   cyavate paramarthanah

   Tas sadhaka, kuris rūpinasi savimi, privalo sukaupti turtų bei kitų materialių gerybių tik tiek, kiek reikalinga palaikyti savo bhakti. Jeigu jis turi per daug ar per mažai, tada jis tikrai nuklys nuo savo tikslo.

   ~ Indija yra visu religijų lopšys ~

   Parašyta prieš 3 met. ('08/10/19) #
2. 

   jayagovardhan
   Dalyvė

   brāhmaṇasya hi deho 'yaḿ

   kṣudra-kāmāya neṣyate

   kṛcchrāya tapase ceha

   pretyānanta-sukhāya ca (Šrimad Bhagavatam 11.17.42)
   

   "Brahmano kūnas neskirtas mėgautis nereikšmingu ir menku juslių tenkinimu,
   verčiau, prisiimdamas sunkias askezes, brahmana džiaugsis
   begaline laime po mirties."

   Neliūdėkime dėl nieko, bet verkime dėl Krišnos.

   Parašyta prieš 3 met. ('08/10/19) #
3. 

   jayagovardhan
   Dalyvė

   naitad vastutayā paśyed

   dṛśyamānaḿ vinaśyati

   asakta-citto viramed

   ihāmutra-cikīrṣitāt (Š.B.11.18.26)

   "Žmogus niekuomet neturėtų matyti materialių daiktų, kurie galiausiai sunyks,
   kaip aukščiausios realybės.
   Su sąmone, laisva nuo materialių prisirišimų, jis turi atsižadėti
   nuo bet kokios veiklos dėl materialaus progreso tiek šiame, tiek sekančiame savo gyvenime."

   Parašyta prieš 3 met. ('08/10/19) #
4. 

   Sielis
   Vietinis

   janmaisvarya-sruta-sribhir
   edhamana-madah puman
   naivarhaty abhidhatum vai
   tvam akincana-gocaram

   Mano Viešpatie, galima lengvai priartėti prie Tavo Šviesybės, bet tik tiems, kurie yra materialiai išsekę. Tas, kas žengia materialaus progreso keliu, bandydamas save pagerinti garbinga kilme, didžiu turtu, aukštu išsimokslinimu ir kūno grožiu, negali prisiartinti prie Tavęs su nuoširdžiu jausmu.

   Būti materialiai pažengusiam reiškia gimti aristokratiškoje šeimoje ir turėti didelį turtą, išsilavinimą ir patrauklią asmeninę išvaizdą. Visi materialistiški žmonės pakvaišusiai trokšta turėti šias materialias vertybes, ir tai žinoma kaip materialios civilizacijos pažanga. Bet to pasekmė - turėdamas visuos šiuos materialius dalykus asmuo dirbtinai pasipučia, apsvaigintas šių laikinų turtų. To pasekoje, tokie materialiai pasipūtę asmenys nesugeba tarti švento Viešpaties vardo kreipdamiesi į Jį su jausmu, "O Govinda, o Krišna". Šastrose pasakyta, kad vieną kartą ištarus šventą Viešpaties vardą, nusidėjėlis atsikrato tokio nuodėmių kiekio, kokio jis nesugebėtų atlikti. Tokia yra švento Viešpaties vardo tarimo galia. Šis teiginys nėra nei kiek perdėtas. Viešpaties šventas vardas iš tikro turi tokią galingą potenciją. Bet tokiems ištarimams taip pat yra kokybės kriterijus. Tai priklauso nuo jausmo kokybės. Skurdus žmogus gali jausmingai tarti šventą Viešpaties vardą, tuo tarpu žmogus, kuris taria tą patį šventą vardą būdamas labai materialiai pasitenkinęs, negali būti toks nuoširdus. Materialiai pasipūtęs žmogus gali kartais tarti šventą Viešpaties vardą, bet jis nesugeba tarti vardo su kokybe. Todėl, keturi materialios pažangos principai, t.y. (1) aukšta kilmė, (2) gera turtinė padėtis, (3) aukštas išsilavinimas, ir (4) patraukli išvaizda, yra, galima sakyti, trukdančios savybės (disqualifications) progresavimui dvasinės pažangos keliu. Materialus tyros dvasinės sielos dangalas yra išorinė savybė, taip pat, kaip karštis yra sergančio kūno išorinė savybė. Bendras procesas yra sumažinti karščio laipsnį o ne pakelti jį neteisingu gydymu. Kartais matoma, kad dvasiškai pažengę žmonės tampa materialiai skurdūs. Tai nėra stabdantis dalykas (discouragment). Iš kitos pusės, toks nuskurdimas yra geras ženklas, taip pat, kaip temperatūros nukritimas yra geras ženklas. Gyvenimo principas turėtų būti mažinti materialaus apsvaigimo, kuris veda žmogų į vis didesnę ir didesnę iliuziją gyvenimo tikslo atžvilgiu, laipsnį. Smarkiai iliuzijos apimti asmenys yra labai netinkami įžengti į Dievo karalystę.
   Žinoma, kažkuria prasme, materialios vertybės yra Dievo malonė. Gimti labai aristokratiškoje šeimoje arba tokioje nacijoje, kaip Amerika, būti labai turtingam, būti pažengusiam žiniomis ir išsilavinimu, ir būti apdovanotam grožiu yra dorybingų veiksmų dovanos. Turtingas žmogus patraukia kitų dėmesį, tuo tarpu vagšas - ne. Išsilavinęs žmogus patraukia dėmesį, bet kvailys netraukia jokio dėmesio. Todėl, materialiai tokios vertenybės yra labai naudingos. Bet kai asmuo yra materialiai turtingas tokiu būdu, jis tampa apsvaigęs: "O, aš esu turtingas žmogus. Aš esu išsilavinęs žmogus. Aš turiu pinigų."
   Tas, kas geria vyną, apsvaigsta ir gali galvoti, kad jis skraido danguje arba kad nuvyko į rojų. Tai apsvaigimo efektas. Bet apsvaigęs asmuo nežino, kad visi šie sapnai yra ribojami laiko ir todėl pasibaigs. Todėl, kad jis nesupranta, kad šie sapnai nesitęs, sakoma, kad jis yra iliuzijoje. Panašiai, asmuo apsvaigsta galvodamas, "aš esu labai turtingas, aš esu labai išsilavinęs ir gražus, ir aš gimiau aristokratiškoje šeimoje didžioje nacijoje". Tai gerai, bet kiek laiko šie privalumai egzistuos? Kai tik kūnui ateis galas, viskas bus baigta, lygiai kaip baigiasi intoksikuoti girto asmens sapnai.
   Šie sapnai yra mentaliniame lygmenyje, egoistiniame lygmenyje, ir kūno lygmenyje. Bet "aš nesu kūnas". Grubus kūnas ir subtilus kūnas skiriasi nuo mano tikrojo "aš". Grubus kūnas sudarytas iš žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio, o subtilus kūnas sudarytas iš proto, intelekto ir netikro ego. Bet gyvoji būtybė yra transcendentinė šiems aštuoniems elementams, Bhagavad-gitoje aprašytiems kaip žemesnioji Viešpaties energija.
   Netgi jeigu asmuo yra protiškai labai pažengęs, jis nežino, kad yra žemesnės energijos įtakoje, lygiai kaip apsisvaiginęs asmuo nežino, kokioje jis būsenoje. Todėl turtingumas pastato į apsvaigimo būseną. Mes jau esame apsvaigę, o šiuolaikinė civilizacija siekia padidinti mūsų apsvaigimą. Iš tiesų turėtume tapti laisvi nuo šio apsvaigimo, bet šiuolaikinė civilizacija siekia padidinti jį tiek, kad mes galėtume vis labiau ir labiau apsvaigti ir keliauti į pragarą.
   Kuntidevi sako, kad tie, kurie yra šitaip apsvaigę, negali jausmingai kreiptis į Viešpatį. Jie negali jausmingai sakyti, džaja radha-madhava, "visa šlovė Radhai ir Krišnai!" Jie prarado savo dvasinį jausmą. Jie negali jausmingai kreiptis į Viešpatį todėl, kad neturi žinojimo. Jie galvoja - "O, Dievas reikalingas vargšui, vargšai neturi pakankamai maisto. Tegu jie eina į bažnyčią ir meldžiasi, "O Dieve, duok mums kasdieninės duonos". O aš turiu pakankamai duonos. Kodėl turėčiau eiti į bažnyčią". Tokia yra jų nuomonė.
   Todėl, šiais laikais, kadangi esam ekonominio klestėjimo periode, niekas nesuinteresuotas eiti į bažnyčias ar šventyklas. "Kas per nesąmonė?" - galvoja žmonės, "Kodėl turėčiau eiti į bažnyčia ir prašyti duonos? Mes išvystysime ekonominę padėtį, ir tada bus pakankamai duonos." Komunistinėse šalyse šis mentalitetas ypatingai išsiskiria. Komunistai daro propagandą kaimuose, prašydami žmonių eiti į bažnyčią ir melsti duonos. Taigi, naivūs žmonės meldžiasi kaip įprasta, "O Dieve, duok mums kasdieninės duonos." Kai žmonės išeina iš bažnyčios, komunistai klausia, "ar gavote duonos?"
   "Ne, sere" atsako jie.
   "Gerai," sako komunistai. "Paprašykit mūsų"
   Tada žmonės sako, "o draugai komunistai, duokite mums duonos".
   Draugai komunistai, žinoma, atsivežė visą sunkvežimį duonos ir jie sako, "Imkite kiek norite. Taigi, kas geresnis - komunistai ar jūsų Dievas?"
   Todėl, kad žmonės nėra labai inteligentiški, jie atsako, "O, jūs esat geresni". Jie neturi inteligencijos paklausti, "Jūs nenaudėliai, iš kur jūs gavot šią duoną? Ar pagaminot savo fabrike? Ar jūsų fabrikas gali pagaminti grūdus?" Todėl, kad yra šudros (žmonės, kurie turi labai mažai intelekto), jie neužduoda šių klausimų. Tačiau brahmana, tas, kuris pažengęs intelektu, iš karto paklaus, "Jūs nenaudėliai, iš kur gavot šią duoną? Jūs negalit pagaminti duonos. Jūs tiesiog paėmėt grūdus, kuriuos davė Dievas ir transformavot juos, bet tai nereiškia kad ji tapo jūsų nuosavybe."
   Vien vieno daikto transformavimas į kažką kitą nepadaro galutinio produkto asmens nuosavybe. Pavyzdžiui, jeigu duosiu staliui medžio, įrankių ir algą ir jis padarys labai gražią spintą, kam priklausys ta spinta - staliui ar man, asmeniui, kuris suteikė sudėtines dalis? Stalius negali sakyti, "todėl, kad transformavau šį medį į tokią gražią spintą, ji yra mano." Panašiai, tokiems ateistiškiems žmonėms kaip komunistai, turėtume sakyti, "kas suteikia sudėtines dalis tavo duonai, nenaudėli? Visa tai ateina iš Krišnos. Bhagavad-gitoje Krišna sako, "Šios materialios kūrinijos elementai yra Mano nuosavybė". Tu nesukūrei jūros, žemės, dangaus, ugnies ar oro. Tai ne tavo kūriniai. Gali sumaišyti ir transformuoti šuos materialius dalykus. Gali paimti žemę iš sausumos ir vandenį iš jūros, sumaišyti ir patalpinti ugnyje, padarydamas plytas, o tada gali sudėti tas plytas, pastatydamas dangoraižį ir tvirtinti, kad dangoraižis yra tavo. Bet kur gavai sudėtines dalis dangoraižiui, nenaudėli? Tu pavogei Dievo nuosavybę, ir dabar tvirtini, kad tai tavo nuosavybė." Tai yra žinojimas.
   Deja, tie, kurie yra apsvaigę, negali šito suprasti. Jie galvoja, "mes paėmėm šitą Amerikos kraštą iš raudonodžių indėnų ir dabar tai mūsų nuosavybė." Jie nežino, kad yra vagys. Bhagavad-gita aiškiai sako, kad asmuo, kuris paima Dievo nuosavybę ir tvirtina, kad tai jo nuosavybė, yra vagis (stena eva sah).
   Todėl, pasišventusieji Krišnai turi savo komunizmo formą. Pagal Krišnos sąmonės komunizmą, viskas priklauso Dievui. Lygiai kaip rusų ar kinų komunistai galvoja, kad viskas priklauso valstybei, mes galvojame kad viskas priklauso Dievui. Tai paprasčiausiai tos pačios filosofijos išplėtimas, ir ją suprasti reikalinga tiesiog šiek tiek intelekto. Kodėl asmuo turėtų galvoti, kad jo šalis priklauso nedideliam žmonių skaičiui? Iš tikro, visa tai yra Dievo nuosavybė, ir kiekviena gyvoji esybė turi teisę naudoti tą nuosavybę, todėl kad kiekviena gyva būtybė yra Dievo, aukščiausiojo tėvo, vaikas. Bhagavad-gitoje, (14.4), Viešpats Krišna sako, sarva-jonišu kaunteja... aham bija-pradhah pita: "Aš esu sėklą teikiantis visų gyvų esybių tėvas. Kad ir kokiu pavidalu jos gyvuotų, visos gyvos esybės yra Mano vaikai"
   Mes, gyvosios esybės, visi esam Dievo sūnūs, bet tai pamiršome, ir todėl kariaujame. Laimingoje šeimoje, visi sūnūs žino, "Tėvas duoda maisto mums visiems. Mes esam broliai, tai kodėl turėtume kariauti?" Panašiai, jeigu tapsime įsisąmoninusiais Dievą, įsisąmoninusiais Krišną, karas pasaulyje baigsis. "Aš - amerikietis", "aš - indas", "aš - rusas," "aš - kinas" - visi šie nesąmoningi įvardijimai pasibaigs. Krišnos sąmonės judėjimas yra toks apvalantis, kad kai tik žmonės taps įsisąmoninusiais Krišną, jų politinė ir nacionalinė kova bus tuoj pat užbaigta, todėl, kad jie prieis savo tikrosios sąmonės ir supras, kad viskas priklauso Dievui. Visi vaikai šeimoje turi teisę priimti privilegijas iš tėvo. Panašiai, jeigu kiekvienas yra Dievo dalelytė, jeigu kiekvienas yra Dievo vaikas, tada kiekvienas turi teisę naudoti tėvo nuosavybę. Ta teisė priklauso ne tik žmonėms; greičiau jau, pagal Bhagavad-gitą, ta teisė priklauso visoms gyvoms esybėms, nesvarbu kuriuose kūnuose - žmonių, gyvūnų, medžių, paukščių, gyvulių, vabzdžių - jos bebūtų. Tai yra Krišnos sąmonė.
   Krišnos sąmonėje negalvojame, "Mano brolis geras, aš geras, bet visi kiti yra blogi". Tai siauros, iškraipytos sąmonės pobūdis, kurį atmetame. Vietoj to, Krišnos sąmonėj mes žiūrime vienodai į visas gyvąsias esybes. Kaip pasakyta Bhagavad-gitoje (5.18)

   vidya-vinaya-sampanne
   brahmane gavi hastini
   suni caiva svapake ca
   panditah sama-darsinah

   Nuolankus išminčius tikro žinojimo dėka mato vienodu matymu išsilavinusį ir švelnų brahmaną, karvę, dramblį, šunį ir šunų valgytoją [pariją].

   Tas, kuris yra pandita, kuris yra išsilavinęs, mato, kad visos gyvosios esybės egzistuoja vienu lygiu. Todėl, kadangi vaišnava, pasišventusysis, yra išsilavinęs, jis yra užjaučiantis (lokanam hita-karinau), ir jis gali dirbti tokiu būdu, kad iš tikro duotų naudą žmonijai. Vaišnava jaučia ir iš tikro mato, kad visos gyvos esybės yra Dievo dalelytės ir kad vienu ar kitu būdu jos nupuolė į kontaktą su šiuo materialiu pasauliu ir įgavo įvairių rūšių kūnus pagal įvairią karmą.
   Tie, kurie yra išsilavinę (panditah), nediskriminuoja. Jie nesako, "čia gyvulys, todėl jis turėtų būti nusiųstas į skerdyklą, kad žmogus galėtų jį suvalgyti". Ne. Kodėl gyvuliai turėtų būti skerdžiami? Asmuo, kuris iš tikro yra Krišnos sąmonėje, yra visiems geras. Todėl viena iš mūsų filosofijos tiesų yra "Ne mėsos valgymui". Žinoma, žmonės gali to nepriimti. Jie sakys, "O, kas per nesąmonė? Mėsa - mūsų maistas. Kodėl neturėtume jos valgyti?" Kadangi jie yra apsvaigę nenaudėliai (edhamana-madah), jie neklausys realių faktų. Bet tik pasvarstykit: jeigu vargšas bejėgiškai guli gatvėje, ar galiu jį nužudyti? Ar valstybė išteisins mane? Galiu sakyti, "Aš tik nužudžiau vargšą. Jis nereikalingas visuomenei. Kodėl toks asmuo turėtų gyventi?" Bet ar valstybė mane pateisins? Ar valdžia sakys, "Padarei labai gerą darbą"? Ne. Vargšas taip pat yra valstybės pilietis ir valstybė negali leisti jo nužudyti. Toliau, kodėl neišplėtus šitos filosofijos? Medžiai, paukščiai ir gyvuliai taip pat yra Dievo vaikai. Jeigu kas nužudo juos, jis tiek pat kaltas, kiek ir tas, kuris nužudo vargšą gatvėje. Dievo akyse, ar netgi išsilavinusio žmogaus matyme, nėra daroma skirtumo tarp vargšo ir turtingo, juodo ir balto. Ne. Kiekviena gyva esybė yra Dievo dalelytė. Ir todėl, kad Vaišnava tai mato, jis yra vienintelis visų gyvų esybių geradaris.

   Vaišnava bando visas gyvas būtybes pakelti į Krišnos sąmonės lygmenį. Vaišnava nežiūri, "čia - indas, o čia - amerikietis". Kažkas vieną kartą manęs paklausė, "kodėl jūs atvykote į Ameriką?" Bet kodėl neturėčiau atvykti? Aš esu Dievo tarnas ir čia yra Dievo karalystė, tai kodėl neturėčiau atvykti? Riboti pasišventusiojo veiksmus yra dirbtina, ir tas, kuris taip daro, atlieka nuodėmingą veiksmą. Lygiai kaip policininkas gali įeiti į namus nenusižengdamas, tarnas turi teisę vykti bet kur todėl, kad viskas priklauso Dievui. Turime matyti dalykus šitaip, tokius, kokie jie yra. Tai yra Krišnos sąmonė."
   Taigi, Kuntidevi sako, kad tie, kas didina savo apsvaigimą negali tapti įsisąmoninusiais Krišną. Visiškai apsvaigęs asmuo gali kalbėti nesąmones, ir jam gali būti pasakyta, "Brangus broli, kalbi nesąmones. Tik pažiūrėk. Štai čia - tavo tėvas, o čia - tavo motina" Bet todėl, kad jis apsvaigęs, jis nesupras, taip pat netgi nenorės suprasti. Panašiai, jeigu pasišventusysis bando parodyti materialiai apsvaigusiam nenaudėliui, "štai čia yra Dievas", nenaudėlis nesugebės to suprasti.
   Todėl Kuntidevi sako, tvam akincana-goracam, nurodydama, kad būti laisvam nuo svaigulio, kurį sukelia aukšta kilmė, turtai, išsilavinimas ir grožis yra gera kvalifikacija.
   Tačiau, kai asmuo tampa įsisąmoninusiu Krišną, tie patys materialūs dalykai gali būti panaudoti tarnauti Krišnai. Pavyzdžiui, amerikiečiai, kurie prisijungė prie Krišnos sąmonės judėjimo, buvo materialiai apsvaigę prieš tapdami pasišventusiaisiais, bet dabar, kai jų apsvaigimas baigėsi, jų materialūs dalykai tapo dvasiniais dalykais, kurie gali padėti plečiant tarnystę Krišnai. Pavyzdžiui, kai šie amerikiečiai pasišventusieji nuvyksta į Indiją, Indijos žmonės nustemba matydami, kad amerikiečiai tapo tokie pakvaišę dėl Dievo. Daug indų veržiasi įmituoti materialistišką Vakarų gyvenimą, bet kai jie mato amerikiečius šokančius Krišnos sąmonėje, tada jie suvokia, kad tai tuo iš tikro verta sekti.
   Viskas gali būti panaudota tarnystėje Krišnai. Jeigu asmuo lieka apsvaigęs ir nenaudoja savo materialių dalykų tarnystėje Krišnai, jie nėra labai vertingi. Bet jeigu asmuo gali naudoti juos tarnystėje Krišnai, jie tampa be galo vertingi. Pateikiant pavyzdį, nulis neturi vertės, bet kai tik vienetas pastatomas priekyje nulio, nulis kaip mat tampa dešimtimi. Jeigu yra du nuliai, jie tampa šimtu, o trys nuliai - tūkstančiu. Panašiai, kai esam apsvaigę nuo materialių turtų, esame iš tikro ne geresni nei nulis, bet kai tik pridedam Krišną, šie dešimtys, šimtai, tūkstančiai ir milijonai nulių tampa be galo vertingi. Tokiu būdu Krišnos sąmonės judėjimas suteikia didžią galimybę Vakarų žmonėms. Jie turi materialistiško gyvenimo nulių perteklių, ir jeigu jie tiesiog pridės Krišną, jų gyvenimas taps kilniai vertingas.

   Šri Šrimad Bhaktivedanta Svami Prabhupada, Karalienės Kunti mokymas, 9 skyrius

   Parašyta prieš 3 met. ('08/12/30) #
5. 

   Balabhadra das
   Vietinis

   Šrila Gurudėvas sako:

   "Mes bendrausime su guru bei Vaišnavais, kurie padės mums pasiekti bhakti, ir griežtai atmesime tuos, kurie mums nepadeda. Jeigu kas nors yra priešiška mūsų atsidavimui - ryšium su valgymu, gėrimu bei visuomene - mes iš karto turime atsižadėti. Ypač tų, kurie nėra bhaktai, kurie yra majavadžiai bei tie, kas labai prisirišę prie juslių tenkinimosi - višajai, besimėgaujantys materialistai - mes turėtume laikytis didžiulio atstumo nuo jų.

   Jeigu namas, kuriame aš gyvenu, sudega, ir šalia kitame name gyvena višajis, aš neprašysiu prieglaudos pas jį. Jau geriau sudegti kartu su namu, negu eiti gyventi kartu su višajumi. Ypač tie, kurie visą laiką flirtuoja su moterim ar vyru netinkamu būdu - tokius žmones iš karto reikia atmesti. Vyrai moteris privalo laikyti savo motinom, seserim bei dukrom. Mes [vyrai] neturėtume su jomis juokauti; tai nėra tinkamas elgesys. Visus tokius dalykus privalome griežtai atmesti."

   Parašyta prieš 2 met. ('09/6/15) #
6. 

   Anonymous
   Unregistered

   manau, mes neturime aklai klausyti,tai ka sako Srila Gurudevas, ar kiti dvasiniai mokytojai..."visus tokius dalykus privalome atmesti"..tai netiesa, nieko neprivalome atmesti..Krisnos samone ,kaip ugnis ,sudegina visa "bruda" Krisnos samoneje negali buti jokios prievartos,ar askezes..meile nieko neatmeta.."mylek ir daryk viska ka tik nori,o myledamas savaime darysi,tik tai kas gera"
   tikrasis zinojimas ateina ,kai eina pirma patyrimas,o po to dvasines zinios, negaliu tvirtinti,kad butent visiems..toks buvo mano pazinimo kelias ..svarbiausia atrasti SAVE,tik savo viduje rasit atsakyma i zmonijos egzistencijos prasme..

   Parašyta prieš 11 mėn. ('11/2/23) #
7. 

   Sielis
   Vietinis

   Asmeniškai, tai aš paskaitau tokius Šrilos Gurudevo pamokymus, ir gerbiu juos, bet nežinau, kaip jais praktiškai sekti, tiksliau ne visada yra galimybių, nes pvz. mano namiškiai neskiria dėmesio dvasiniams dalykams. Natūralu, pagal tai kur esu, bet turiu vilties, kad ateityje bus geresnis supratimas, ir įmanomas sekimas. Bet iš tos pagarbos kelios mintys (iš karto atsiprašau dėl tolesnio ilgo teksto ir citatų, tikiuosi surašau tai ne dėl savo didelio ego, bet dėl to principo pripažinimo, kad dvasinio mokytojo pamokymų klausymasis yra geriausias dalykas):

   * panašu, kad ačarjos irgi tą patį sako: kad aklai nereikia klausyti, kad svarbu suvokti esmę, o tai nėra labai lengva. Prievarta (agresija) irgi nepageidautina, atrodo, savo Bhagavad-gitos komentaruose Šrila Gurudevas rašo, kad jeigu religijoje norima taikyti prievartą, tai tamsa, tama guna.
   Kita "prievartos" termino pusė, pozityvi prasmė, kad kaip ir eismo taisyklės būtinos, taip bhakti praktikoje atsiranda tam tikra disciplina, "nedaryti to ir to", "daryti tą ir tą" (guru yra tas, kuris išveda iš tamsos į šviesą, pas Dievą):

   Šrila Bhaktivedanta Svami Prabhupada, Sri Caitanya Caritamrta Madhya Lila 22.109:

   raga-hina jana bhaje sastrera ajnaya
   'vaidhi bhakti' bali' tare sarva-sastre gaya

   Tie, kurie nepasiekė spontaniško prisirišimo dvasinėje tarnystėje pakopos atlieka dvasinę tarnystę vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui pagal reguliatyvius principus minimus apreikštuose raštuose. Pagal apreikštus raštus, ši dvasinės tarnystės rūšis yra vadinama vaidhi bhakti.

   Komentaras

   Pradžioje asmuo turi klausytis iš bona fide dvasinio mokytojo. Tai palanku tobulėti dvasinėje tarnystėje (devotional service). Pagal šį procesą, asmuo klausosi, kartoja, prisimena ir užsiima Dievybės garbinimu, veikdamas pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Tai yra esmingi pirminiai užsiėmimai dvasinėje tarnystėje. Dvasinė tarnystė privalo nebūti atliekama kokiu nors materialiu tikslu. Asmuo netgi neturėtų turėti noro įsilieti į Absoliučią Tiesą. Asmuo turi teikti tokią tarnystę vien tik iš meilės. Ahaituki, apratihata. Dvasinė tarnystė privalo būti be užslėptų motyvų; tada materialios sąlygos negali jos sustabdyti. Laipsniškai, asmuo gali pakilti į spontanišką meilės tarnystę. Vaikas yra siunčiamas į mokyklą jėga, kad gautų išsilavinimą, bet kai vyresniam amžiuje jis gauna šiek tiek išsilavinimo skonio, jis savaime dalyvauja tame ir tampa išsilavinusiu mokslininku. Negalima priversti asmens tapti mokslininku, bet kartais jėga naudojama pradžioje. Vaikas yra verčiamas eiti į mokyklą bei skaityti ir rašyti pagal savo mokytojų instukcijas. Toks yra skirtumas tarp vaidhi bhakti ir spontaniškos bhakti. Snaudžianti meilė Krišnai egzistuoja kiekvieno širdyje, ir ji paprasčiausiai yra pažadinta reguliatyviu dvasinės tarnystės procesu. Asmuo turi išmokti naudoti spausdinimo mašinėlę sekdamas reguliatyviais principais nurodytais spausdinimo vadovėlyje. Asmuo turi uždėti pirštus ant mygtukų tam tikru būdu, ir praktikuoti, ir kai jis įgunda, jis gali spausdinti greitai netgi nežiūrėdamas į mygtukus. Panašiai, asmuo turi sekti dvasinės tarnystės taisyklėmis ir regulomis, taip, kaip jie nustatyti dvasinio mokytojo; tada asmuo gali ateiti į spontaniškos meilės tarnystės tašką. Ta meilė jau yra kiekvieno širdyje (nitja-siddha ksna-prema)

   Spontaniška tarnystė nėra dirbtinė. Asmuo paprasčiausiai turi ateiti į tą lygmenį atlikdamas dvasinę tarnystę pagal reguliatyvius principus. Taigi, asmuo turi praktikuoti klausymąsi ir kartojimą ir sekti kitais reguliatyviais principais - plauti šventyklą, praustis, keltis anksti ryte, lankyti mangal-arati ir taip toliau. Jeigu asmuo neateina į spontanišką tarnystę pradžioje, jis privalo priimti reguliatyvią tarnystę pagal dvasinio mokytojo instrukcijas. Ši reguliatyvi tarnystė yra vadinama vaidhi bhakti.

   Iš Šrilos Prabhupados Šrimad Bhagavatam komentaro šlokai apie guru priėmimą: "Netikintys dvasine tarnyste negali pasiekti Manęs, priešų nugalėtojau, bet grįžta į gimimą ir mirtį šiame materialiame pasaulyje" Todėl dvasinis mokytojas turi pažadinti mokinį amžinai dvasinės tarnystės egzistencijai. Gali būti pateiktas toks pavyzdys, kad ankstų rytą mama gali įeiti į vaiko kambarį jį pažadinti, kad jis galėtų eiti į mokyklą. Vaikas nenori keltis, bet mylinti motina priverčia jį atsikelti ir išsiunčia į mokyklą, kad būtų lavinamas. Panašiai, bona fide dvasinis mokytojas pažadina miegančią sielą ir išiunčia ją į gurukulą, dvasinio mokytojo ašramą, kur ji gali būti mokoma tobulo žinojimo."

   Tai čia kaip aprašoma, dvasinis mokytojas naudoja kažkiek "prievartos" (mano galva, ne kas nors kitas, kiti neturi teisės, nebent policija jei kažką blogai darau, ar jei kažką blogai darau, tai kažkas gali gintis, reaguoti). Bet gi dvasinis mokytojas nieko neverčia daryti - jis tik pasako, pamoko. Pavyzdžiui, vaišnavai moko, kad viską reikia prieš valgant paaukoti Krišnai, tiksliau, gaminti Krišnai, o dar tiksliau - suvokti save kaip Krišnos, ir tada ką nors daryti, tada viskas savaime bus skirta Jam. Reiškia, man reikia keisti savo įpročius, aš dar neturiu didelio spontaniško noro viską aukoti Krišnai, bet jeigu nesistengsiu to daryti, gali būti, kad spontaniškas noras niekad ir neateis. Tai kažkuria dalim, tai tarsi "prievarta" keistis. Bet be noro, ir keitimasis neturėtų prasmės, vadinasi, noras yra.
   Dar vienas dalykas, kad jeigu kažkas klausosi dvasinio mokytojo pamokymų, jis turi turėti tam priežasčių, nes kodėl jis turėtų ko nors klausytis? Tik savo noru, savo pasirinkimu, tai iš kur tas noras? Kuo dvasinis mokytojas pažadina sielą? Žiniomis apie Dievą, meile Dievui. Jeigu tai realiai įvyko, viskas tikra, jeigu ne - nebus klausymosi.

   Be to, Šrila Gurudeva pabrėžia natūralumą, kad ateis metas, kada natūralus atsidavimas Šri Guru pasirodys mokinio širdyje (naturally will surrender his heart). Ta prasme, ne dirbtinai, bet taip jau atsitiks, kada reikės, kai bus ryšys, tarnystė.

   * Vaišnavų mokymas labai platus, todėl vertingas "platus akiratis", "broad-mindedness". Pvz. vaišnavai moko nebendrauti su majavadžiais. Bet jeigu pasigilinti, ir daugiau apie tai susižinoti iš vaišnavų, tai reiškia, kad nebendrauti dvasinėm temom, o jeigu yra kažkokie socialiniai kontaktai, reikalai, šiaip atsitiktiniai susitikimai, tai normalia tvarka elgtis. Be to, nesupratus, galima pradėti neapkęsti majavadžių, bet Šrila Gurudevas (Badžerio paskaitų knygutėje "Secret Truths of Bhagavatam" jei teisingai pamenu pavadinimą) rašo, kad tai būtų blogai. Kad su visais reikia bendrauti šiltai, nieko nekritikuoti, niekam neturėti blogų jausmų, ir pvz. jis rašo, jeigu majavadis ateina į šventyklą, reikia jį svetingai sutikti, ir ką nors duoti dovanų (give him something).

   * kiek suprantu, "atmetimas" yra sąmonės dalykas, tiesiog vidinio požiūrio pakeitimas. Šrila Prabhupada rašo: "ko jūs galite atsižadėti, jeigu niekas jums nepriklauso?":

   Šrila Prabhupada "Krishna Consciousness The Matchless Gift" Kadangi nepagaminome medžių, augalų, vandenų ir žemės, negalim jų savintis. Kadangi iš tikro nieko neturime, negalime nieko atsižadėti, arba, kaip sakoma, nuogi į šį pasaulį ateiname, nuogi ir išeiname. Laikotarpiu tarp šių taškų mes klaidingai tvirtiname: "Čia mano šalis, čia mano namai, čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano nuosavybė, čia mano banko balansas, t.t." Tokie tvirtinimai yra klaidingi, kadangi, kai atėjome į šį pasaulį, buvome tuščiomis rankomis, o kai išeisime, išeisime tuščiomis rankomis. Kokia tada bhogos (mėgavimosi) ir tyagos (atsižadėjimo) prasmė? Tikrų faktų šviesoje, jie neturi prasmės. Bhoga yra vagystė, o atsižadėjimas to, kas mums niekada nepriklausė yra tam tikras lunatizmas.

   Šiuo atžvilgiu, Krišna mums duoda tokį nurodymą: sarva-dharman parityajya mam ekam saranam vraja. (Bg. 18.66) Nors sukūrėme įvairias religijos rūšis, pagrįstas bhoga ir tyaga, taip mums patariama visa tai palikti ir atsiduoti Krišnai. Ne mūsų galioje mėgautis ar atsižadėti. Kai Bhagavad-gitoje rekomenduojama atsižadėti, tai liečia atsižadėjimą visko, ką mes klaidingai laikėme savo nuosavybe. Vaikas gali paimti 100 dolerių banknotą iš tėvo, ir bandyti pasilaikyti jį sau, nors jis gal ir nežino, kaip jį panaudoti. Tėvas gali prašyti pas vaiką: "Brangus berniuk, būk geras, atiduok jį man". Vaikas nežino, kad pinigai iš tikro priklauso tėvui, taip pat nežino, kad geriausia juos atiduoti tėvui, nes vaikas paprasčiausiai nežino kaip jie naudojami. Panašiai, Krišna sako, "Atsižadėk savo darbo Mano naudai (for Me). Atsižadėk savo turto ir nuosavybės Mano naudai (for Me)" Krišna nėra elgeta, nes viskas priklauso Jam, bet Jis elgiasi su mumis kaip su mažais vaikais. Sutikimas su Jo prašymu duoti Jam viską yra vadinamas tyaga, atsižadėjimu, ir yra viena iš priemonių kuriomis galima pasiekti pakilimą į Krišnos sąmonę. Askezė, celibatas, pusiausvyra, labdara - visa tai reikalinga galutinės, Absoliučios Tiesos suvokimui. Krišnos sąmonė yra susieta ne su reliatyvomis tiesomis, bet su Absoliutu."

   Šrila Bhaktisidhanta Sarasvati sako: "Paprastumas, nuoširdumas - sinonimai vaišnavizmui." Tai uždavęs sau klausimą, kiek turiu tikėjimo ir atsidavimo Krišnai, tiek turiu galimybės sekti, vykdyti kažkokius nurodymus, juos suprasti. Jeigu nedaug, bus beprasmiška man sekti, bet iš kitos pusės, bandyti pradėti sekti, pagal savo tikėjimą ir supratimą, turiu, tai yra tobulėjimo pastangos.

   Dvasinio mokytojo pamokymai skirti mokiniams. Kiti negalės jais sekti. Šrila Gurudevas kartą paklaustas, su kuo mokinys turėtų bendrauti, atsakė taip: "kiekvienas gali bendrauti su kuo jam patinka. Bet jeigu jis nori tyros bhakti, tada..." Tada jau kitas reikalas. Jeigu jis nori tyros bhakti. Pabaiga buvo tokia, kad jis turėtų bendrauti su pažengusiais vaišnavais.

   Dar viena, kaip man atrodo, į temą svarbi citata:

   Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuro knygos "Džaiva dharma" 11 skyriaus: "Jeigu kuriame nors Dievo garbinimo lygmenyje esantys žmonės yra pajuokiami arba smerkiami, durys, vedančios link laipsniškos dvasinės pažangos, yra tvirtai užtrenkiamos. Tiems, kurie apkerėti dogmatizmo tampa sektantiški (sectarian angl.), trūksta dosnumo ir kilnumo savybių. Tai todėl jie pajuokia ir smerkia kitus, kurie negarbina taip pat kaip garbina jie. Tai didelė jų klaida."

   Ta prasme, jeigu laikytumėmės pamokymų vengti netinkamos bendrijos, tai neturėtų būti smerkimas. "Have no bad feelings to anyone." Vieni automobiliai keliais važiuoja vienur, kiti kitur, tiesiog važiuojam į savo dvasinius namus.

   Parašyta prieš 11 mėn. ('11/2/25) #
8. 

   Anonymous
   Unregistered

   duonos valgytojai tekstas jei sudomino uzeik idomu labai!

   Parašyta prieš 5 mėn. ('11/8/28) #
9. 

   Anonymous
   Unregistered

   Ci atiek daug prirasyta, nezinau ar is to gali buti kaskoke nauda kvailiems zmonems, o kas nelaiko save kvailu yra kvailas.

   Manau viska galima supaprastinti. Atsizadejimas yra tenkindi dieva o ne save ir viskas

   Klausimas kaip ji patenkinti, reike ieskoti knygu ka jis megsta kas jem patinka ir daryti tai viskas - tai ir yra atsizadejimas.

   Dvasine butybe.

   Parašyta prieš 5 mėn. ('11/9/6) #

RSS feed for this topic

Atsakyti