http://www.tyrabhakti.lt/forumas/tags/sielos-koncepcija-religijose apie Bhakti, Vaišnavus, Filosofiją bei Sadhaną lt-LT Thu, 09 Feb 2012 00:09:09 +0000 http://bbpress.org/?v=1.0.1 q http://www.tyrabhakti.lt/forumas/search.php http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-693 Tue, 21 Jul 2009 19:47:44 +0000 Sielis 693@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><blockquote>Skirtumas tik tas, kad Indijoje visos tos problemos yra išsiaiškinamos per debatus. Jeigu vienas dvasinis vadovas susiginčija su kitu dvasiniu vadovu, tada įvyksta vieši debatai. Ta pusė, kuri pralaimėdavo vedinės filosofijos diskusiją, turėdavo atsiduoti laimėjusiam.</p> <p>Štai tokiu būdų Šri Šankaračarija prikėlė Indiją iš budizmo, tuo pabaigdamas budizmo erą tenai. Tačiau jis pralaimėjo per paskutinį debatą su vienu Tibetiečių Budistu visų budistų Lama ir jų džagadguru.</p> <p>Jų debatą, užtrukusį keletą dienų, aprašė garsus monizmo žyniuonis Širomani savo veikale &quot;Sibdartha Širomani&quot;:</p> <p> &quot;Šri Šankaračarija, prisipažinęs savo pralaimėjimą su Budistų Džagadguru, atsisakė savo gyvybės šokdamas į verdančio aliejaus puodą, atitinkamai pagal sąlygas, susitartas prieš debatą. Tokiu būdu 818 AD pasaulis, išėjus Šri Šankaračarijai, prarado saulės spindulėlį.&quot;</p> <p>Taigi, tai buvo garbės dalykas.</blockquote></p> <p>Pagalvojau, rimtas dalykas buvo tokia debatų tradicija. Tarkim, jei pralaimi, reikia nusižudyti. Kas būtų rizikavęs, jei nebūtų realizavęs tiesų? Gerai būtų, jei dabar tokia tradicija irgi būtų. Išdrįstų kalbėti tik tie, kurie pažįsta tiesas. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-665 Wed, 01 2009 01:46:59 +0000 Darius 665@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>As taip pat esu pries skerdynes ir jei butu proga tai tikrai bandyciau<br /> koki neismaneli paprotinti ,kad nelystu prie tu gyvunu Ir tie kunigeliai mesaedziai , puse ju apsimete gyvena ,pinigu prisirenka baznyciose ir prisiperka nauju masinu ,vyno ,degtines ir to kas jiems teikia malonuma .<br /> Mes nieko nepadarysim jau toke ju prigimtis (bet kodel jie nesidomi apie likusio pasaulio gyvenima man yra keista ). Jiems svarbu Dievu prisidenkti ir gyventi (ir pagalvojus taigi nelogiska eiti i klausykla ir sakyti tam kunigui ) del manes tegu jie daro ka nori (ta mesa tikrai zmogu daro panasu i gyvuna ,kaip raso musu knygoi ) </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-661 Thu, 26 Mar 2009 14:24:07 +0000 Balabhadra das 661@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Is tiesu gailiuosi prasnekes apie skerdynes, yra pasakymas toks: &quot;Do not disturb the ignorant - nejundink neismanelio&quot;. As vis esu linkes pasikarsciuoti, ypac lieciant tokias temas... </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-650 Fri, 13 Feb 2009 23:23:10 +0000 Balabhadra das 650@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Geras su tuo žalčiu. Jis jus laiptais žemyn lydėjo?</p> <p>Dėl gyvūnų dabar. Krikščionybės tikslas yra koks? Meilė Dievui (o jeigu ne, tai kažkas netvarkoj su ja tada). Būti gailestingam žemesniem ir mažesniem už save yra aukščiausias malonės išsireiškimas. Malonė yra būtinas ingredentas norint išmokti meilės Dievui. Meilė Dievui yra viena monetos pusė, kai tuo tarpu malonė yra kita pusė. </p> <p>Būti maloningais moko visos religijos, įtraukiant ir Krikščionybę.</p> <p>Gerai, tarkim gyvūnai neturi sielos. Bet kam juos tada skersti? Kokią kietą širdį reikia turėti, kad ignoruoti skerdziamo gyvulio siaubą jo akyse? Jeigu gyvulys ir neturi sielos, bet turi jis emocijas, sąmonę, netgi savo charakterį. Ir jeigu jisai žudomas, jį visą apima siaubas didžiausias. Nėra cia jokios malonės.</p> <p>Įdomu būtų sužinoti, ar vienuoliai patys skerdžiasi kiaules ir karves. As kažkaip abejoju. Tačiau jeigu jį jų meniu mėsa įeina, tada jų rankos irgi susitepusios krauju [prašau neįsižeisti], kad ir netiesiogiai, kad ir ne žmogišku krauju.</p> <p>Tačiau kraujas yra kraujas, jeigu jis praliejamas, tai aišku, jog įvyko nužudymas, nužudyta kita gyva esybė, nes jai atimama gyvybė, o tai yra <em>nuodėmė</em>. Ne mes jai įkvėpėme gyvybę, ne mes turime teisę jai atimti.</p> <p>------<br /> Dabar pagalvojau, kad jeigu Jėzus buvo premoje, tai jam tada nei valgyt, nei miegot nereikėjo. <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_smile.gif" title=":-)" class="bb_smilies" /> </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-648 Fri, 13 Feb 2009 16:57:36 +0000 Darius 648@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Na aš ištikruju biblijos raštu daug nesidomejau ,nes man nuo seniau kažkaip keista buvo klausytis tų žinių ,kažko trūko ,varžydavo mane tos žinios ,lyg jos tau turi but prisektos ir tu turi veikti taip kaip jie sako . (mano atmintis ištikrųjų yra labai gera ,aš galiu atsiminti net kokius žodžius tikslius ,kurios pasake tam tikroje vietoje ir laike )ir aš po penkiolikos metu galiu susitikti tą žmogų ir jam pasakyti ką jis ir kada sakė .kai mums budavo pradinese klasese tikyba ,tai as puikiai pamenu kai tikybos mokytoje sake ,kad gyvunas neturi sielos ir mane sumaise (o as išvis nežinodavau ką kalbeti apie sielą ir kas ja turi ir kas tai yra )mums vaikams tada buvo svarbu ,kad greičiau baugtusi pamoka ir begti į stadioną fudbolą lošti ar važiuoti i miską laužo kurenti ir kepti bulves:) Ir aš asmeniškai džiaugiuosi ,kad perdaug nieko neišmokau pamokose . aš tik mokejau tą kas man idomu .Ir dabar aš pasižiurejau kas man gaunasi iš visu žinių . pamačiau ,kad man viskas pamažu gerai klostosi ir randu visas teisybes apie kures as galvojau (o dauguma kitu visai kitaip viska suprasdavo ) aš tada galvodavau ,kad as nieko greit nesuprantu (nes aš kažkaip nenoredamas pagalvodavau apie tas tolimesnes esmes ) per giliai pagalvodavau ir poto gaudavau sau atsakyma .Ir rezultatas ateidavo tik man vienam pastebimas po visos veiklos (po menesio ) nevisiškai taip kaip as galvojau ,bet i ta puse maždaug.<br /> Mano tevas man pasake nera labai svarbu ką biblija rašo ,(užtenka tik laikytis tų dešim Dievo isakymų) kurių dauguma nesilaiko ir gamina sau tas problemas ir poto siulo visokias religijas, žinias patirtus ivikius ,kad per jas kieknors suprastum kame reikalas . Bet ir tu žiniu nelabai ,kas klauso . kiek žmoniu ligoninese dar kitur (tik per savo veiklele atsiranda ten ir visos priežastys tinka ,kodel jis ten atsirado) Mano tevas trumpai pasake (kelias i ligonine tik per virtuve neskaitant traumų ,bet galima iskaityt ir traumas (rekcijos sumažejimas, neatidumas )na visko nepriziuresi.<br /> taciau mano tevas priziurejo viską jam dabar yra 70 metu ir jokiu tablečiu nera isgeres (žino kada ka reikia valgyti ,reakcija už mano geresne orentacija taip pat .<br /> man asmeniškai yra malonu kada jis mane tempia, kur reikia, o ne as jį turiu vedzioti (aisku pavargsta) .<br /> Siaip savo dailininkui nuveziau tokią mintį kad pavaizduotų paveiksle (buvau atvežes tris paveikslus pas jus ) Cia taspats dailininkas . kai padarys jei laiko bus ir viskas gerai atvešiu parodyti.</p> <p>Bhagavad-gitoi rašo ,kad betkokia valstybes veikla gali prieiti aklygatvį (šiandien galim pasižiureti ar neteisybę rašė (krizė sako prasidejus) <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_smile.gif" title=":)" class="bb_smilies" /> </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-647 Fri, 13 Feb 2009 10:52:47 +0000 Sielis 647@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Ačiū už pasakojimą, Dariau.<br /> Kažkaip prisimena tie žodžiai: &quot;kaip sunku turtingam patekti į Dangaus karalystę&quot;. &quot;kaip, Mokytojau?&quot; &quot;Taip, vaikeliai, lengviau kupranugariui pralysti pro rakto skylutę, negu turtingam patekti į Dangaus karalystę&quot;. Vakariečiai - turtingi, ir arogantiški. Indai - vargšai ir nuolankūs, todėl gali nuoširdžiai prašyti šventųjų malonės.</p> <p>Iš tikro, tai Biblijoj irgi man atrodo sakoma, kad gyvūnas yra siela (pagal judėjišką sielos terminą), bet krikščionys pradeda daryti skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno sielų, lyg tai žmogaus siela metafizinė, gyvūno - nevertinga... Bet iš tikro, paklausinėjus vienų krikščionių, kitų, negautum aiškaus ir išsamaus atsakymo - visi turės savo kažkokią atskirą nuomonę. Nėra krikščionybėj aiškios sielos koncepcijos. Nėra NT ir nėra jos ST. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-646 Fri, 13 Feb 2009 03:22:05 +0000 Darius 646@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Sveiki .Žodžiu as jum pasakysiu vieną kalbą. kalbejau akis į akį su tokiu kunigeliu (Lietuvoje), kuris yra gerai isilavines gal dar nebaiges visu studiju ,kad taptu tikru kunigu,bet jau moka keles kalbas ir dyrba bažnyčioje .<br /> Ir mes su tevu atvazevom i ta bažnitelee (tikslas buvo .tevas norejo man parodyti baznycios architektura)tevas labai gerai apie tai nusimano (ir apskritai apie viska taktiskai nusimano). kunigelis pamate ,kad mes vaikštom po vidu ir apžiurinejam visus kampus , tai jis atsargiai paklause kuo domimes . Tevas pasake,kad sunui architektura aprodau (buvo taip ,kad mano tevas ir jam visus ornamentus paiskino kokio stiliaus jie yra ir kodel jie tokie) bekalbant paklausiau apie ju zinojima , žodžiu jis pasake : kol indai nepriims kriksčionybes tol suplyčusius batus sius toliau.(vargyngai gyvens) (isivaizduojat ka jis pasakė :)) toliau kalbam apie Dieva . Aš tyčia paklausiau kur yra Dievas tai jis gražiai nusišipsojo :)ir nieko konkretaus nepasakė . Dar sake ,kad indai turi daug Dievu ir taip t.t (typo nezino i ka tiketi) .Ir sako nereikia gaileti gyvunu ,nes jie neturi sielos , žmogus visu svarbiauses jis tik turi siela .Mano tėvas jam graziai pasake (kas aukštesnis žmogus ar tas paukštis ,kuris skrenda danguje?)<br /> Jis šipsojosi .Aš jam tiesiai sviesiai pasakaiu ,kad gyvunai turi siela . Ir ta bažnyčia ant tokio kalno i kurį veda laiptai .Kai baigem kalbetis mes su tevu pradejom leistis laiptais ir iš kažkur išlindo žaltys priekyje musu ir slaiužė lydedamas mus žemyn vydurije laiptu . (istikruju nenoriu apkalbeti to kunigelio ,bet tas pokalbis buvo) </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-645 Thu, 12 Feb 2009 14:50:35 +0000 Sielis 645@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Yra tokia nuostata krikščionybėje: &quot;mylėk savo artimą kaip patį save&quot;. O artimas yra tas, kuris tau padeda - pagal tą samariečio istoriją. Šv. Pranciškus asilą vadino savo artimu. Iš tikro gyvuliai žmogui padeda. Tai broliai krikščionys galėtų elgtis su artimais geriau... meilė ir žudymas tarpusavyje prieštaraujantys dalykai. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-644 Thu, 12 Feb 2009 10:54:51 +0000 Balabhadra das 644@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><center><blockquote>...kad ji galėtų patekti į žemesnį (pvz. šuns) kūną, tuo, mano nuomone, galop neleistinai nuvertindama žmogaus sielą.</blockquote></center></p> <p> <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_smile.gif" title=":-)" class="bb_smilies" /> <br /> <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_biggrin.gif" title=":D" class="bb_smilies" /> <br /> <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_smile.gif" title=":-)" class="bb_smilies" /> <br /> Noreciau suzinoti, kurioje vietoje biblijoje yra kalbama apie tai, jog gyvunai ir augalai neturi sielos. Tai pat noreciau suzinoti, kodel zmogaus siela yra taip aukstinama. Aukstinama taip, jog zmogus pats sau susteikia teise zudyti visus ir viska aplinkui (netgi patys save, kai per daug isiaudrina).</p> <p>Man tai yra baisi filosofija. Budamas vegetaru, as niekada nerasciau sau vietos tarp broliu krikscioniu. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-643 Wed, 11 Feb 2009 11:35:06 +0000 Sielis 643@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><blockquote>Pasidomėjau substancijos/prigimties klausimu: pažymėtina, kad katalikiškoje teologijoje sielos prigimtis taip pat yra laikoma sąlygiška, nepilna. Bet kitaip nei induizme ji yra nepilnos substancijos ne kaip imama skyriumi nuo Dievo (nors yra neontologinis neatsiejamumas nuo Dievo - būtinas santykis su dievu, buvimas jo malonėje), bet kaip imama skyriumi nuo materialaus kūno. Šis principas yra ypač prieštaraujantis reinkarnacijai, nes sujungia sielą ir kūną į vieną žmogaus (ir kaip žmonijos, ir kaip individo) prigimtį ir padaro sielą netinkama persikelti į kitą kūną, o ypač į ne žmogaus kūną.</blockquote></p> <p>Taip, krikščionybėje siela laikoma neatsiejama nuo kūno. Nors Biblijoj sielos koncepcija nėra aiškiai ir išsamiai išreikšta. Taip pat ir su reinkarnacija: Jėzus Kristus nemokė reinkarnacijos, bet taip pat jos ir niekada neneigė. Tiesiog tai nepaliesta tema. Tuo tarpu Vedose sielos koncepcija aiškiai pateikiama visada. Šrimad Bhagavad-gitoje Bhagavanas Šri Krišna moko Ardžiūną pradėdamas nuo sielos, kas yra siela. </p> <p>Vaišnavai irgi sako, kad siela visada turi kūną, bet savo natūralioje dvasinėje būklėje ji turi dvasinį pavidalą, dvasinį kūną (nitja sidha svarūpa), patekus į materijos įtaką jos dvasinis kūnas nepasireiškia, siela yra uždengiama subtilaus intelekto ir proto kūno ir grubaus kūno, sudaryto iš fizinių elementų. Siela visada neatsiejamai susieta su savo dvasiniu pavidalu, nitja svarūpa, bet kol yra materialioje visatoje ji susieta su subtiliu kūnu ir nuolat gyvenimas iš gyvenimo keičia grubius kūnus, tol, kol pradeda eiti dvasiniu keliu ir šventųjų vedama pažadina savo nitja svarūpą, tada gyvoji esybė amžinai lieka savo natūralioje padėtyje, ir daugiau nesusisieja su subtiliais ir grubiais materialiais kūnais, ji gyvena dvasiniame danguje. </p> <p><blockquote>Labai įdomu, kad labiau akcentuodamas dvasiškumą kaip aukštesnį lygį induizmas tai panaudoja, kad pateisintų prisirišimą prie materijos (kaip Jūsų nuorodoje), o labiau sureikšmintą ontologinį dvasios/sielos nepriklausomumą nuo materijos panaudoja, kad tą sielą paskelbtų jau tiek nepriklausomą, kad ji galėtų patekti į žemesnį (pvz. šuns) kūną, tuo, mano nuomone, galop neleistinai nuvertindama žmogaus sielą.</blockquote></p> <p>Niekaip negalim su tokiu požiūriu sutikti. Visų pirma, Vedų tradicija yra autentiška ir paremta brandžiu transcendentiniu patyrimu, siekianti gyvų esybių dvasinės laimės, todėl nėra pagrįstos prielaidos ar nagrinėjimas kad &quot;induizmas naudoja&quot; kažkokias koncepcijas neaiškiais motyvais.<br /> Visos sielos yra absoliučiai vertingos. Tik žmogus iš savo išdidumo ir mažo pažinimo gali galvoti, kad yra vertingesnis už gyvą esybę žolelės kūne, bet tai dėl siauro akiračio ir klaidingo tapatinimosi su kūnu. &quot;Aš turiu didelį žmogaus kūną, turiu gerą protą, o vabaliukas ar žolelė - nepalyginama su tokiu didžiu kaip aš&quot;. Yra toks filmas &quot;Vabzdžių gyvenimas&quot; ar panašiai, ir apie augalus yra filmų, kurie akivaizdžiai parodo, kad jie taip pat turi savo įvairų gyvenimą, nors žmogui jis ir nelabai pastebimas. Kiekvienas matuoja pagal save.<br /> Induizmas niekur nesiekia pririšti gyvos esybės prie materijos, bet atvirkščiai, leisti visiems pažinti save realius - dvasines esybes, ir veikti dvasiškai.<br /> Dėl to, kad siela ir kūnas yra atskiri - netgi palikus teologiją, tai faktas, kurį pradeda tirti mokslas, tirdamas grubaus fizinio ir subtilaus proto kūno atskirumą. <a href="http://www.mindbodysymposium.com/">(Mind-body simposium)</a><br /> Dėl žmogaus sielos &quot;pažeminimo&quot; taip pat yra atvirkščiai. Turėjimas realių žinių apie dvasinės sielos ir kūno atskirumą, ir taip pat žinojimas, kad dvasinė siela, jeigu sutelkia dėmesį į materialų tenkinimąsi, gali degraduoti ir prarasti nepaprastai svarbią žmogaus gyvybės formą, yra labai svarbus gyvai esybei norint pradėti veikti dvasiniu lygiu. Neturint žinių apie šiuos faktus, žmogus atidėliotų dvasinius užsiėmimus kitiems gyvenimams, ir taip iš tikrųjų degraduotų, todėl neturėjimas šių žinių iš tikro pažemina žmogų iki gyvuliško gyvenimo jau šiame gyvenime, ir gali pažeminti būsimuosiuose. Manymas, kad materialus kūnas yra tikroji būtybės dalis, pririša ją prie laikino kūno ir egoistiško kūno jutimų tenkinimo. Prisirišus prie materialaus kūno, nenorima priimti išsamių žinių apie tikrąją dalykų padėtį, ir pradėti tyrą dvasinį gyvenimą, neigiamos apreikštos dvasinės tiesos, nors pagrindo tam ir neturima. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-642 Tue, 10 Feb 2009 18:15:56 +0000 Sielis 642@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><blockquote>Meditacija, be abejo, yra labai ištobulinta Indijoje. Ir gerai, kad nusakėte, kaip ji gali būti suvokiama. Bet galima klausti, kaip atskirti, kada prašviesėjimas/malonė tikri. Krikščionybėje asmeninis vidinis potyris/apreiškimas visada buvo tikrinamas besąlygišku visuotiniu &quot;išoriniu&quot; apreiškimu ir konkrečiais besąlygiškais teiginiais išreikšta tikėjimo tiesa ir pastarieji dalykai buvo nepalyginamai svarbesni už asmeniniu potyriu gaunamą &quot;pastiprinimą&quot;.</blockquote></p> <p>Kaip atskiriama? Yra trys patvirtinimo šaltiniai: sadhu (šventieji), guru (dvasinis mokytojas), šastra (šventraščiai). Dvasinio lygio <a href="http://en.wikipedia.org/wiki/Darshan">daršana</a> yra ypatingai retas dalykas, tai reikštų, kad asmuo jau pats yra labai aukštam pažangos lygyje. Apskritai, dėl įvairių patyrimų labai svarbu yra kreiptis į savo dvasinį mokytoją ir taip neapsigauti. Praktikuojantieji priklauso mokinių linijai, taigi, eidami mokytojų parodytu keliu, sekdami jų paaiškinta siddhanta (galutinėmis mokymo išvadomis ar tiesomis), jie gali turėti realizacijų, kurios yra praktinis mokymo tiesų apibūdinamų dalykų patyrimas. Visi dvasiniai patyrimai yra dvasinio mokytojo dalyvavimo ir malonės pasekmė.</p> <p><blockquote>Ypač man įdomus skirstymas į aukštą ir žemą dvasinį lygį ir priklausomybė nuo šio lygio sugebėjimo suvokti ir garbinti Dievą kaip transcendenciją. Aš nesutinku su Pandita Goracanda dėl to, kad trancendentinio Dievo garbinimui reikalingas atsidūrimas Dievo trancendencijos lygyje. Dievo troškimas, aplenkiantis stabmeldystės sąlygiškumus dėl racionalaus Dievo nematerialumo pripažinimo, man yra kelio į Dievo artumą pradžia, o ne artumo Dievui, pasiekto per sąlygiškumus, pasekmė.</blockquote></p> <p>Nežinau, ar visai teisingai supratau, bet manau, kad šie lygiai turi kiek kitokią prasmę, nei tai, kaip priėmėt. Mes garbinam Dievą kaip transcendenciją, šiąja prasme nepriklausomai nuo savo lygio. Šri Krišna yra transcendentinis ir mes jau dabar garbinam Šri Krišną, Jo transcendentinį vardą (nama), savybes (guna), pavidalą (rūpa), veiklą - žaidimus (lila). Bet skiriasi tas sąmonės lygis, kuriame esame atlikdami tą garbinimą, ir skiriasi sugebėjimu suvokti transcendentinius dalykus jų pilnumoje, kokie jie yra, skiriasi sugebėjimas patirti tuos dalykus tiesiogiai sąmonėje dvasiškai. Šri Krišna visada toks pats, dvasinis, ir mes Jį garbinam dvasinį, bet mūsų pačių to garbinimo atlikimas ir patyrimas yra tiek materialus ir nepilnas, kiek mūsų sąmonė dar yra sąlygota širdyje per gyvenimus susikaupusių materialių įspūdžių, ir kiek dar nesuvokiama dvasios vidinės esmės.<br /> Taigi, vėl galima pridurti, kad čia nėra stabmeldystės. Yra trys etapai, kaip Dievybė apsireiškia:</p> <p>1. Šri Bhagavanas savo dvasiniame pavidale suteikia daršaną dvasinėje šventojo širdyje, patiriamas jo dvasiniame samadhi.<br /> 2. Šventasis apibūdina pavidalo savybes išoriniam pasauliui ir pagal tą apibūdinimą suformuojama Dievybės statula ar paveikslas.<br /> 3. Šri Bhagavanas šventojo malda apsireiškia kaip arča avatara, avatara šioje Dievybėje. </p> <p>Todėl Dievybės statula nėra materialių elementų kombinacija, bet tik matoma kaip tokia materialiame lygyje esantiems asmenims. Šri Bhagavanas tik pozuoja kaip materiali Dievybė mūsų akių naudai, bet iš tikro Jis jau perkeitė materiją į dvasią. Taip dar materijos įtakoje esantys asmenys jau gali matyti 2 punkte apibūdintą Šri Bhagavano pavidalo atspindėjimą šiame pasaulyje, kitaip sakant, tai padeda suprasti, koks yra Šri Bhagavano pavidalas, garbinti Šri Bhagavaną be savo išsigalvojimų ir klaidingų mentalinių pastangų, ir Šri Bhagavanas arča avataros pavidalu priima jų garbinimą. (Man pačiam ši tatva yra paslaptinga ir įdomi, nežinau, ar tikrai teisingai ją suprantu).</p> <p>Trys sąmonės lygiai yra:<br /> 1. Materialistiško garbintojo (kaništa) Jis turi tikėjimą, ir norą garbinti, bet neturi dvasinio patyrimo gebėjimo, dėl nuo materijos įtakos neapvalytos sąmonės ir proto. Taip pat jis neturi labai intensyvaus jausmo Šri Bhagavanui, tik pirminį to jausmo pasirodymą tikėjimo pavidalu.<br /> 2. Vidurinio lygio garbintojo (madhyama). Turi meilę Šri Bhagavanui ir turi apvalytą sąmonę, todėl gali patirti ir garbinti dvasiškai.<br /> 3. Tyro garbintojo (uttama). Tai tyrai dvasinis lygis, be materijos įtakos.</p> <p>Taigi, ten aprašoma, kad pagal tris lygius Dievybė skirtingai patiriama ir garbinama:<br /> 1. Kaništa bhakta tiki, kad Dievybė yra transcendentinė, bet to pats nepatiria.<br /> 2. Madhyama bhakta patiria, kad Dievybė yra sąmoninga ir priima garbinimą.<br /> 3. Uttama bhakta nuolat yra dvasiniam kontakte su Šri Bhagavano nama, guna, rūpa, lila ir Dievybės daršana jam susijungia su jo dvasiniu samadhi.</p> <p>Taigi, dar ties tuo troškimu, &quot;pripažįstant Dievo nematerialumą, kaip kelio į artumą pradžia&quot; ir &quot;artumu Dievui, pasiekto per sąlygiškumus, pasekme&quot;. Troškimas arba noras yra pati pradžia, pats tikėjimas yra apibūdinamas kaip noras tarnauti Dievui. Dievybės garbinimas yra prasmingas tik tada, kai yra noras, tikėjimas. Nuo pradžių iki galo bona fide Dievybės garbinimas yra transcendentinis procesas suteikiamas dvasinio kelio praktikuotojams.<br /> Sąlygiškumai čia egzistuoja de facto, kaip gyvosios esybės buvimas materijos įtakoje, buvimas šiame pasaulyje ir dėl to, dvasinės meilės Dievui nepasireiškimas pilnai, dėl ko ir reikalingas mokymasis mylėti Dievą, arba ėjimas religijos keliu, dvasinis procesas, augimas. Todėl, visa gyvos esybės aplinka yra sudaryta iš materialių dalykų - pvz. gamtos reiškinių, ir t.t., ir savo materialioje aplinkoje matydama Dievo įtaką, gyva esybė pradeda Jo ieškoti. Taigi, tikėjimas yra budinamas sąlygiškoje būtyje ir su sąlygiškų aplinkos dalykų įtaka gyvąjai esybei. Ji nekontaktuoja tiesiogiai su dvasia. Todėl niekaip neišeina priskirti transcendentiniam Dievybės garbinimui to trūkumo, kad čia naudojamos sąlygiškos priemonės vystyti jausmą Dievui. Atvirkščiai - sąlygiškos priemonės supa gyvą esybę nuolatos ir netgi jos žadina tikėjimą, o Dievybės garbinimas visiškai išsiskiria kaip materialių dalykų paėmimas gyvų esybių naudai, ir įjungimas į transcendentinį procesą, perkeičiant juos iš sąlygiškų į besąlygiškus, be materijos įtakos. T.y., šventieji ir Šri Bhagavanas padaro taip, kad gyvos esybės savo materialius jutimus galėtų įjungti į dvasinę praktiką, apreikšdami transcendentines Dievybes, kurios šiuo arča vigrahos pavidalu gali būti regimos ir materialiame lygyje. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-641 Tue, 10 Feb 2009 11:20:21 +0000 Sielis 641@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><blockquote>Toliau man įdomu lyginti induizmą su krikščionybe: avatarų apsireiškimai, kiek suprantu, yra suvokiami kaip naudingi žmonėms, bet ne kaip būtini, o Jėzaus įsikūnijimas yra arba/arba: arba būtinas, arba net nenaudingas.</blockquote></p> <p>Pats žodis &quot;avatara&quot; reiškia &quot;nužengiantis&quot; iš dvasinio dangaus. Šri Bhagavano nužengimas yra dvasinis - Jis ir Jo dvasinis pavidalas yra viena, nesiskiria, ir tuo dvasiniu pavidalu Jis nužengia. Dėl monizmo įtakos dažnai klaidingai suprantama inkarnacija - kad Dievas įsikūnija į materialų kūną. Vaišnavai ir šventraščiai sako, kad Šri Bhagavanas nužengia toks, koks yra dvasiniame danguje, ir Jis niekada nėra pavaldus materijai, nes yra materijos valdovas. Jo kūnas neturi venų, nėra toks kaip mūsų, tai sat-čit-ananda kūnas. Tai nėra tik teologinė koncepcija, bet šitai yra praktiškai patvirtinta, pvz. galima paskaityti raštuose apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu veiklą šiame pasaulyje, ten yra aprašyta įvairių atsitikimų, kur Viešpaties kūnas turi tas nematerialias savybes.<br /> Šrila Bhaktivedanta Svami Maharadža: <em>&quot;Krišna apsireiškia, kad ir atsidavusiems Viešpaties pasekėjams, ir tiems, kurie Viešpačiui netarnauja, suteiktų galimybę suvokti galutinį gyvenimo tikslą. Bhaktoms suteikiama galimybė tiesiogiai Jį matyti ir garbinti, o tie, kurie tokiais dar netapo, turi progos sužinoti apie Jo poelgius ir tokiu būdu tapti bhaktomis.&quot;</em><br /> Dievas, Šri Bhagavanas yra visų gyvų esybių globėjas. Kiekviena, net ir pačiam mažiausiam kūne, esanti šio pasaulio gyva esybė, yra globojama su besąlygiška meile. Kai gyvos esybės nupuola į materialų pasaulį, jų sąmonė susiejama su materialiais kūnais ir gyvenimo sąlygomis, ir taip gyva esybė klajoja per įvairius aukštesnius ir žemesnius gyvenimo lygius: kartais gauna žmogaus kūną, kartais - pusdievio, kartais gyvūno ar augalo, ar kitus įvairius iš 8400000 gyvybės rūšių visatoje. Taip yra, kadangi čia vyrauja materiali energija, kuri kaip ant bangų nešioja gyvą esybę po įvairias būsenas: gerumo, aistros ir tamsos (neišmanymo), bet absoliutaus, tyro gerumo šioje visatoje grynu pavidalu nėra. Todėl, Šri Bhagavano malonė yra vienintelis šansas gyvosioms esybėms gauti savo tikrąjį dvasinį gyvenimą. Nėra kito globėjo ir nėra kito geranorio. Todėl svarbiausias, centrinis dalykas, kuris vyksta materialiose visatose iš tikro yra begaliniai Viešpaties apsireiškimai, avataros, visas vyksmas sukasi apie tai, kiti reikalai neturi reikšmės. Nužengdamas kaip avatara, Šri Bhagavanas suteikia visoms savo globojamoms gyvoms esybėms malonę - būti patrauktoms Jo absoliučių savybių, grožio, galios, žinojimo, turtų, šlovės, atsižadėjimo, suprasti, pažinti Dievą, koks Jis yra, ir keliauti pas Jį į dvasinį pasaulį. Kodėl visa tai taip vyksta - dėl Šri Bhagavano noro.<br /> Taigi, Jėzaus Kristaus apsireiškimą vaišnavai taip pat supranta kaip vieną iš šio amžino vyksmo dalį. Jis atėjo tam, kad pakviestų gyvas esybes mokytis mylėti Dievą ir siekti Dievo karalystės. Vaišnavai nelaiko Jėzaus Kristaus Pačiu Dievu (ir jis pats nesakė kad yra Pats Dievas), Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura paaiškino, kad Jėzus Kristus buvo šaktyaveša avatara.<br /> Čia pasakojama kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu apibūdino šiuos avataras: <em>&quot;Tada Viešpats pažymėjo, kad šaktyaveša avatarų yra be galo daug ir jų neįmanoma suskaičiuoti. Vis dėlto, kaip pavyzdį, keletą jų galima paminėti. Šaktyaveša inkarnacijos skirstomos į du tipus: tiesiogines ir netiesiogines. Kai Viešpats ateina Pats, Jis vadinamas sakšat, t.y. tiesioginiu šaktyaveša-avatara, o kai Jis įgalioja kurią nors gyvą esybę atstovauti Jam, ta gyva esybė vadinasi netiesiogine, arba aveša, inkarnacija. Netiesioginių avatarų pavyzdys: keturi Kumaros, Narada, Prthu ir Parašurama. Iš tikrųjų tai gyvos esybės, bet Aukščiausias Dievo Asmuo dovanojo joms kurią nors specifinę jėgą. Gyvos esybės, kurias Aukščiausias Viešpats apdalina specifiniais turtais ir galiomis, vadinamos aveša avataromis&quot;.</em><br /> Taigi, Jėzus Kristus suprantamas ne kaip Pats Dievas, bet kaip Dievo bhakta, Jo tarnas, turintis galią specifinei misijai. Bet taip pat jis yra guru, o guru yra taip pat ir Paramatmos, Aukščiausios Sielos pasireiškimas. Guru yra antaryami, jis žino kas yra kiekvieno širdyje, mintyse. Tai gili ir sudėtinga tema, guru principas, bet tai daro suprantamu, kad faktiškai besireiškiančio guru principo teologinis pažinimas ir įžvalgos Vakarų pasaulyje, turės kitokią formą, ir terminus nei Indijoje, bet esmių galima įžvelgti panašių - neskirtingumas nuo Dievo, iš kitos pusės, kelių prigimčių ar principų derėjimas viename asmenyje, pvz. Jėzus Kristus krikščionių teologijoje suvokiamas kaip tuo pat metu Dievas ir žmogus. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-640 Mon, 09 Feb 2009 22:49:54 +0000 Balabhadra das 640@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Iš tiesų debatai yra Indijos kultūros dalis. Vedos yra labai didelės, todėl yra labai didelė įvairovė visokių filosofijų, visokiausių minties mokyklų, kurie interpretuoja Raštus savaip. </p> <p>Tas pats ir Vakaruose - Bažnyčia yra susiskaldžiusi, kartais vieni prieš kitus peilius pakeldavo. Neseniai žiurėjau dokumentinį filmą apie Betliejų - kokios intrigos vyskta tenai už scenos. Bet tai yra labai normalu ir žmogiška.</p> <p>Skirtumas tik tas, kad Indijoje visos tos problemos yra išsiaiškinamos per debatus. Jeigu vienas dvasinis vadovas susiginčija su kitu dvasiniu vadovu, tada įvyksta vieši debatai. Ta pusė, kuri pralaimėdavo vedinės filosofijos diskusiją, turėdavo atsiduoti laimėjusiam.</p> <p>Štai tokiu būdų Šri Šankaračarija prikėlė Indiją iš budizmo, tuo pabaigdamas budizmo erą tenai. Tačiau jis pralaimėjo per paskutinį debatą su vienu Tibetiečių Budistu visų budistų Lama ir jų <em>džagadguru</em>.</p> <p>Jų debatą, užtrukusį keletą dienų, aprašė garsus monizmo žyniuonis Širomani savo veikale &quot;Sibdartha Širomani&quot;:<br /> <center><br /> <blockquote>&quot;Šri Šankaračarija, prisipažinęs savo pralaimėjimą su Budistų Džagadguru, atsisakė savo gyvybės šokdamas į verdančio aliejaus puodą, atitinkamai pagal sąlygas, susitartas prieš debatą. Tokiu būdu 818 AD pasaulis, išėjus Šri Šankaračarijai, prarado saulės spindulėlį.&quot;</blockquote></center></p> <p>Taigi, tai buvo garbės dalykas.</p> <p>Aš sutinku, jog vien tik žinios neatves mus pas Dievą, kad reikalingas ir širdies kelias. Žinoma, tačiau vien tik širdies irgi neužtenka, nes mūsų širdys nėra tyros. Turi būti kažkoks balansas.</p> <p>Šrila Gurudevas mums sako, jog žinios vėliau perauga į jausmą.</p> <p>Aš esu čia todėl, nes mane pritraukė žinios. Žinios, apie kurias bažnyčioje niekas nedrįsta net klausinėt. Aš noriu žinoti ir pažinti, nenoriu aklai sekti. </p> <p>Dievas taip pat yra visų žinių šaltinis, visa Jis ir žinios yra neatsiejami.</p> <p>Paimkime Biblija - tai žinios apie Dievą. Tik man Biblija ir jos paaiškinimai yra labai migloti, apčiuopomis kažkaip.</p> <p>Tai čia išorinė pusė. Geros naujienos: iš tikro Krikščionybė turi daug bendro su Vaišnavizmu, labiau negu niekas kitas. <img src="http://www.tyrabhakti.lt/forumas/bb-plugins/bb-smilies/default/icon_cool.gif" title="8)" class="bb_smilies" /> </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-639 Mon, 09 Feb 2009 20:57:31 +0000 Sielis 639@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Dar apie vienybę, vaišnavai sugyvena su visais harmoningai, nes jie mato, kad skirtingas tikėjimas ar idėjos atsiranda dėl skirtingo dvasinės pažangos lygio, adhikaros (tinkamumo, brandumo, pasiruošimo, &quot;kvalifikacijos&quot;). Bet tai nereiškia kompromiso, tiesiog priėmimą, kad kiekvienos gyvos esybės dvasinė raida yra laipsniška, ir visi negali būti to paties dvasinio lygio - vienos gyvos esybės visai miega (augalai, gyvūnai, necivilizuoti žmonės), kiti prabunda (filosofiniai ieškojimai), įžengia į dvasinio mokymosi etapą (transcendentinio tikėjimo gavimas), o kiti jau artėja prie tobulumo.<br /> Apskritai Indijos kultūroje tolerancija ir neprievarta yra labai vertinamos savybės, ir daugelis kokio nors mokymo praktikuotojų stengsis tokias savybes vystyti. Arba tai yra brahmaniškos kultūros svarbi ypatybė. Iš viso, Indijoje žmonės daug geresni ir nuolankesni, todėl jie taip nesusipriešina tarpusavyje - mes, kas buvę Indijoj, tą praktiškai akivaizdžiai jaučiam. Bet tai šeštadalis žmonijos, todėl ten yra visko ir kas yra neigiamo Žemėje, yra nusikaltėlių, arba fanatizmo ar dar kažko.<br /> Tarp tų, kurie remiasi Vedanta, yra skirtingos kryptys. Šalia to, egzistuoja dar daug kitų krypčių. Kaip tarp jų galima dalinė harmonija? - indai siekia dvasinio tobulėjimo, ir jų išminčių ir šventųjų duoti įvairūs mokymai įvairios kvalifikacijos žmonėms. Tai tarsi pritraukimo pagal kvalifikaciją klasės, kurios yra taip ir atskirtos - pvz. dar kurie nesubrendę iki teizmo, jie laikysis kažko impersonalistinio. Iš kitos pusės, jie neis teizmo mokyklon, ir taip netrukdys aukštesnės kvalifikacijos gyvosioms esybėms ramiai atlikti savo dvasinę praktiką. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-638 Mon, 09 Feb 2009 20:03:05 +0000 Sielis 638@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p><blockquote>Įdomiausia, kokia yra ir iš ko kyla tų skirtingų ir išties vienas kitam prieštaraujančių požiūrių vienybė. Ar jie ten nesusirenka ir nediskutuoja, kieno požiūris teisingas?</blockquote></p> <p>Vienybės nėra. Jeigu tą pačią Džaivą Dharmą paskaičius, tai kiek ten diskusijų, prieštaravimų. Yra vienijanti pasirėmimo atrama, jeigu mokyklos pripažįsta Vedas ir Vyasą, bet ir tarp šių mokyklų, jeigu iš tų pačių šaltinių prieinama skirtingų išvadų, tai aišku, kad negali būti vienybės. Tik ten kitokia diskusijų kultūra ir kitoks sugyvenimas, todėl pavyzdžiui, jeigu Europoj vyko karai tarp katalikų ir protestantų, tai Indijoj problemos kilo dėl musulmonų prievartos, bet tarp tų indų, kurie neveikiami kito arealo tradicijų, prievartos atvejai itin reti būtų. Ir vis dėlto yra: pavyzdžiui, kartais kokie nors smarta brahmanai ar dar kažkas vaišnavus užpuola (pasikėsinimai į Šrila Višvanatha Thakurą, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakurą). Bet jeigu rimtai remiamasi Vedomis, vaišnavai visus persveria savo pagrįstumu raštais ir realizacija. Net ir mums čia Vakaruose, Lietuvoj tenka diskutuoti su impersonalistinės jogos pasekėjais ar kokiais nors Sai Babos ir kitų apsišaukėlių pasekėjais, kurie labai prieš vaišnavus.</p> <p><blockquote>Ginčijasi ar ne - jei nebando žūtbūt vieni kitų paneigti, vadinasi, pripažįsta, kad jų tiesos gali būti sąlygiškos ir veikiau yra skiritingi keliai, vedantys į tiesą, bet neatstovaujantys absoliučios tiesos. Tai skitinga nuo Vakarų, kur Dievo apreiškimas ir yra tam, kad teiktų besąlygiškus dalykus. </blockquote></p> <p>Vaišnavai nusiteikę visada paneigti klaidingą majavados doktriną, kuri yra visų impersonalistinių mokyklų esmė.<br /> Šri Krišna Savo apsireiškimo metu suteikė Bhagavad-gitos mokymą, kurį užrašė Vyasa Mahabharatoje, o taip pat Bhagavanas aprašomas Bhagavat Puranoje. Ir ten sakoma, kad Šri Krišna yra Absoliuti Tiesa, pvz. žr. <a href="http://vedabase.net/sb/1/1/1/en" rel="nofollow">http://vedabase.net/sb/1/1/1/en</a></p> <p>Kol kas tiek, gal vėliau sekančius dalykus bus galima atsakyti. </p> http://www.tyrabhakti.lt/forumas/topic/diskusija-su-aivaru#post-637 Mon, 09 Feb 2009 18:37:04 +0000 Sielis 637@http://www.tyrabhakti.lt/forumas/ <p>Savaitgalį ir šiandien <a href="http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/91059" rel="nofollow">http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/91059</a> ekspromtu gavosi diskusija su broliu krikščioniu Aivaru. Jis intelektualus žmogus kaip matyti, ir pakviečiau pratęsti ją čia, galbūt jam bus naudinga daugiau susipažinti su vaišnavizmu. Perkeliu visas žinutes iš tenais:</p> <p><blockquote>ash2009-02-06 11:43<br /> Esu buvęs Orisoje. Susipažinau su vietiniu vaikinuku. Jis man sako - &quot;lankausi krikščionių bažnyčioje. Kartais jie man siūlo - tapk krikščionim, gausi tiek ir tiek rupijų. Bet kam man tapti krikščionim, man patinka taip kaip gimiau.&quot; Jis lankosi bažnyčioj, taip pat didžiojoje Šri Džaganath šventykloje, domisi dvasinėm žiniom.</blockquote></p> <p><blockquote>Aivaras&gt;ash2009-02-06 17:59<br /> Dėl &quot;dvasinių žinių&quot; (o ne dėl tiesos) lankydamas bažnyčią šis vaikinukas ir taip parsiduoda žymiai pigiau nei už pinigus.</blockquote></p> <p><blockquote>ash2009-02-06 19:36<br /> Dvasinės žinios yra žinios apie Dievo karalystę. Ir jų tikrai daugiau yra Indijoje negu kur nors kitur pasaulyje.</blockquote></p> <p><blockquote>Aivaras2009-02-06 19:52<br /> Dievo karalystė yra ten, kur veikia Dievas arba kur veikiama sutarime su Juo ir iš Jo (kas yra maždaug tas pats). Tad kelias į šią karalystę yra per savo širdies (viso savęs) padarymą šios karalystės dalimi. Apie Dievo karalystę reikia ne kaupti žinias, bet tiesiog jai priklausyti visu savo gyvenimu.</p> <p>Ar išmintis, kad neva aš esu tapatus Dievui, lydima stabmeldystės, yra tikrai dvsinės žinios apie Dievo karalystę, nebūčiau toks tikras.</blockquote></p> <p><blockquote>Aivaras2009-02-06 19:58<br /> Nors antra vertus - aš nieko neturiu prieš tai, kad Indija yra didelis įvairialypės žmogiškos išminties apie dvasinius dalykus lobynas.<br /> Bet tas vaikinukas bažnyčioje ieško tokių dalykų, kad jei tik jie ten tebūtų, tada tai, kas vyksta bažnyčioje, tiesiog neturėtų prasmės.</blockquote></p> <p><blockquote>ash2009-02-06 21:53<br /> &quot;Dievo karalystė yra ten, kur veikia Dievas arba kur veikiama sutarime su Juo ir iš Jo (kas yra maždaug tas pats). Tad kelias į šią karalystę yra per savo širdies (viso savęs) padarymą šios karalystės dalimi. Apie Dievo karalystę reikia ne kaupti žinias, bet tiesiog jai priklausyti visu savo gyvenimu.&quot;</p> <p>Taip, gerai pasakėt. Bet pradžiai, taip pat apie Dievo karalystę reikia kažką sužinoti apskritai - pvz. jei apie ją niekas nieko nežinotų iš viso, tai nebūtų ir jokių pastangų jos siekti.</p> <p>&quot;Ar išmintis, kad neva aš esu tapatus Dievui, lydima stabmeldystės, yra tikrai dvsinės žinios apie Dievo karalystę, nebūčiau toks tikras.&quot;</p> <p>Čia galbūt artimiau vienam iš stereotipų apie vieną iš monistinių Indijos mokymų ar praktikų. Bet, kaip žinia, Indijoje galima rasti visą pasaulio religinę įvairovę, o taip pat ten yra ir tai, ko niekur kitur negalima rasti. Todėl, kaip ir pasaulyje yra artimesnių Tiesai krypčių ir tolimesnių, taip ir Indijoje. Galima rasti stabų koncepcijų įvairia forma, bet taip pat galima rasti ir visai su stabmeldyste nesusijusį autentišką transcendentinių Dievybių garbinimą, kuris yra šventųjų per dvasinį regėjimą matomo ir į šį pasaulį apreikšto Dievo dvasinio pavidalo garbinimas. Musulmonų ar krikščionių raštai draudžia stabmeldystę, bet ten nėra jokio žinojimo, apie tai, kas nepatenka į stabų kategoriją, tiesiog apsidraudžiant ne per daug išvystytu tekstu uždrausta viskas kas susiję su bet kokiu vaizdavimu :). Todėl tokie draudimai reikšmingi jiems patiems, o jei kas tas netobulas sampratas naudoja aukščiausio lygio dvasinėms praktikoms neigti, tai jau jų mažo supratimo ir siauro akiračio problema.<br /> Kalbant apie tapatumą Dievui, tai samprata &quot;aš esu Dievas&quot; yra propaguojama tik dalies Indijos mokyklų. Vaišnavų mokyklos, o taip pat esminiai raštai, tokie kaip Vedos, Upanišados, Mahabharata, Bhagavad-gita, Puranos akivaizdžiai įtvirtina sielos ir Dievo atskirumą, kur siela yra be galo maža, ir atskiras individas, o Dievas yra Aukščiausia Asmenybė, turinti begalines savybes. Kokybinis tapatumas išlieka, bet Dievas visada yra Dievas, o siela yra siela.<br /> Galima pastebėti, kad kokybinį sielos ir Dievo tapatumą pripažįsta ir krikščionybė - pavyzdžiui, sielos kažkada gali gyventi rojuje, kartu su Dievu, o tai reiškia, kad substancijos prasme jie yra vienoje erdvėje ar lygmenyje. Dievas yra metafinis ir siela yra metafizinė, tai yra pripažįstama.</blockquote></p> <p><blockquote>Aivaras&gt;ash2009-02-08 18:05<br /> &quot;Indijoje galima rasti visą pasaulio religinę įvairovę&quot;<br /> Aš nepasitikėčiau religija, kuri sako, kad 2*2=3 ir 2*2=5 galioja vienu metu.</p> <p>Dėl stabmeldystės: stabmeldyste galima būtų vadinti bet kokį pagerbimą ar garbinimą, viršijantį garbinamo objekto nusipelnymą. Ir svarbiausia yra, kad visos tos skirtingos indiškos praktikos yra tokio tipo: liaudžiai viena (paprastas keliaklupsčiavimas prieš dievybes), dvasiniam elitui - kita (dvasinės &quot;prašviesėjimo&quot; praktikos su filosofiniu monizmu, panteizmu, ateizmu ar bet kokiu kitu teologiniu prasimanymu). Čia pat ir kastos ir visa kita.<br /> &quot;per dvasinį regėjimą matomo ir į šį pasaulį apreikšto Dievo dvasinio pavidalo garbinimas&quot;<br /> Labai įdomus Dievas, kuris neapsireiškia, bet yra toks bejėgis, kad kažkieno (&quot;šventųjų&quot; pastangomis, kurioms Dievas, lyg būtų lėlė, paklūsta?) apreiškiamas. Tai jau yra stabmeldystė, nes į transcendentinio Dievo vietą statomi kažkokie savarankiškai pasiekti psichologiniai efektai. Jau čia yra žmogus Dievo vietoje.<br /> &quot;Galima pastebėti, kad kokybinį sielos ir Dievo tapatumą pripažįsta ir krikščionybė &quot;<br /> Labai abejotinas teiginys: siela ir Dievas katalikybėje nėra tapatūs net &quot;substancijos prasme&quot; pagal tai, kaip vartojama substancijos sąvoka. Dievas ir siela yra skirtingos prigimties. Bet ką gi, tiek viena, tiek kita yra dvasiška, nematerialu.</blockquote></p> <p><blockquote>ash2009-02-09 11:02<br /> Sveiki Aivarai,</p> <p>prieš atsakydamas, tiesiog norėčiau paminėti, kad bet kuriam žmogui būtų sunku padaryti pagrįstas išvadas apie kurią nors dvasinę tradiciją, jos giliai neišnagrinėjus. Todėl suprantu, kodėl jūsų nuomonė yra tokia, bet taip pat, dalykai iš tikro yra kitokie iš esmės, ką konkrečiai paaiškinsiu žemiau. Dėl stabmeldystės ir to, kas nėra stambeldystė, šį klausimą nuostabiai paaiškino Šrila Bhaktivinoda Thakura, rekomenduočiau perskaityti šį tekstą (Džaiva Dharmos 11 skyrius) <a href="http://bvml.org/SBNM/JaivaDharma/11.html" rel="nofollow">http://bvml.org/SBNM/JaivaDharma/11.html</a></p> <p>&quot;Aš nepasitikėčiau religija, kuri sako, kad 2*2=3 ir 2*2=5 galioja vienu metu.&quot;</p> <p>Esmė tame, kad kaip visų pasaulio religijų negalima apibendrintai pavadinti viena religija &quot;Žemėizmu&quot;, ir sakyti, kadangi jos prieštarauja viena kitai, tai negalima pasitikėti, tai lygiai taip pat, įvairias Indijos dvasines ir filosofines kryptis (kurių yra 6 pagrindinės: sankhya, patanjala, nyaya, vaisesika, purva-mimamsa and uttara-mimamsa; čia nesiplėsiu, galima rasti informaciją internete, tik dar galima paminėti, kad vaišnavų personalistinis teizmas yra išsiskiriantis ir iš šių 6, iš kurių Vedanta remiasi uttara-mimamsa, bet ir ji turi impersonalistinio žinojimo aspektą) pavadinus vienu vardu &quot;Induizmas&quot;, tai nepasidaro viena religija. Vėlgi galima prisiminti, kad Indija yra šeštadalis pasaulio. Panašiai satanizmo ir krikščionybės neišeitų pavadinti viena religija, vien dėl to, kad jų atrama yra Biblijoje (satanistams ten Liuciferis ir t.t.), ir teigti, kad problema kad jie prieštarauja vienas kitam. Be abejo, yra kažkas kas pažįsta Tiesą, kažkas kas jos pilnavertiškai nepažįsta, ir kažkas kas nusiteikęs priešiškai Tiesai. Visa tai egzistuoja ir religinėje-idėjinėje sferoje, kuri gyvuoja Indijos regione.</p> <p>&quot;Dėl stabmeldystės: stabmeldyste galima būtų vadinti bet kokį pagerbimą ar garbinimą, viršijantį garbinamo objekto nusipelnymą. Ir svarbiausia yra, kad visos tos skirtingos indiškos praktikos yra tokio tipo: liaudžiai viena (paprastas keliaklupsčiavimas prieš dievybes), dvasiniam elitui - kita (dvasinės &quot;prašviesėjimo&quot; praktikos su filosofiniu monizmu, panteizmu, ateizmu ar bet kokiu kitu teologiniu prasimanymu). Čia pat ir kastos ir visa kita.&quot;</p> <p>Galbūt tai galėtų būti priekaištas monizmui, bet ne personalistinėms vaišnavų tradicijoms, kurių yra keturios: Šri Sampradaja (Ramanudža), Brahma sampradaja (Madhvačarija), Rudra Sampradaja (Višnusvami), ir Nimbarka sampradaja. Stabmeldystę galima būtų apibūdinti labai paprastai - materialių objektų garbinimas. Pasidarau stabą, ir galvoju, kad garbinant jį, jis įgauna kažkokios reikšmės ir galios, nors žinau, kad tai materialus objektas, mano padarytas. Tokia esmė. Pvz. Biblijoj žmonės nusiliejo aukso veršį. Arba Korane garbino kažkokias dievybes. Arba Romos pagonybė. Indijos monistai šiuo atveju, irgi laikytų, kad dievybė yra materialus objektas, į kurį garbinimo metu įžengia beasmenis brahma - neišreikštoji Dvasia. Tokios praktikos patenka į stabmeldystės kategoriją, materijos garbinimas, ir Vedos tai smerkia.<br /> Dievas, Visatos Kūrėjas nusipelno viso garbinimo. Visata sanskrito kalba yra &quot;višva&quot;, o transcendentinis Kūrėjas - &quot;Višnu&quot;. Vaišnavai garbina šią transcendentinę Asmenybę, nuo to vardas - &quot;vaišnavai&quot;, &quot;pasiaukoję Višnu&quot;.<br /> Vaišnavai nesilaiko iškreiptos induistinės kastų sistemos, bet priima apreikštą varnašramos sistemą, kurioje socialinis statusas apsprendžiamas savybių ir sugebėjimų, ne tik gimimo. Panašiai, kaip krikščionybėje kunigais tampa kas turi pašaukimą, brahmanu pripažįstamas žmogus, kuris turi teisingumo ir dvasinio gyvenimo siekimo bei kitas savybes. Netgi, vaišnavizme draudžiama žiūrėti į vaišnavą varnos pagrindu, nesvarbu kas būtų vaišnavas - už Vedų socialinės sistemos ribų, darbininkas, brahmanas ar pirklys - jo identitetas yra tapatingas kaip vaišnavo, dvasinio žmogaus.<br /> Kalbant apie teologinius prasimanymus, tai teistinė Vedų tradicija vienareikšmiškai paremta apreiškimu. Ir tai nėra dar vienas teologinis prasimanymas, bet to apreiškimo tikrumu ir galia galima įsitikinti praktiškai, panašiai kaip Jėzaus Kristaus apsireiškimo galia buvo juntama praktiškai, ir žmonės tai pripažino. Pavyzdžiui, mes praktiškai galim matyti koks buvo Šri Krišnos Čaitanjos apsireiškimas XV amžiuje, kas vyko tuo metu, ir kaip tai pasireiškia ir šiuo metu vykstančiam dvasiniam judėjime.</p> <p>&quot;Labai įdomus Dievas, kuris neapsireiškia, bet yra toks bejėgis, kad kažkieno (&quot;šventųjų&quot; pastangomis, kurioms Dievas, lyg būtų lėlė, paklūsta?) apreiškiamas. Tai jau yra stabmeldystė, nes į transcendentinio Dievo vietą statomi kažkokie savarankiškai pasiekti psichologiniai efektai. Jau čia yra žmogus Dievo vietoje.&quot;<br /> Tai nėra tiesa, ir su tuo negalima sutikti. Visų pirma, Dievas apsireiškia. Kadangi Jis yra aukščiausias būties valdovas, tai bet koks reiškinys negali įvykti be Jo valios, tuo labiau, toks dalykas, kaip tiesioginis Viešpaties regėjimas. Kiek Jis leidžia matyti, kiek Jis pasirodo Savo valia, tiek ir yra apreiškimo ir tiek tai prieinama pasišventusiesiems. Dievas apsireiškia ne tik šventųjų dvasiniam regėjimui, bet ir paprastų žmonių regėjimui - nužengdamas į šią žemę kaip avatara ir apreikšdamas savo dvasinę veiklą ir aplinką. Tokie apsireiškimai yra Šri Ramos, Šri Krišnos, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, ir daug kitų. Šventieji ne savo pastangomis regi Dievą, bet meldžiasi, ir Jo malone gauna dvasinį regėjimą. Ir tai nėra psichologiniai efektai - emocijų, proto ar intelekto lygyje, bet tyra sielos lygio daršana. Ir galima sakyti, yra tik viena &quot;pastanga&quot; į kurią Dievas atsižvelgia - tai meilė ir pasišventimas.<br /> Dievybės pavidalas taip pat yra begalinės galios Dievo, kuriam viskas įmanoma, ir nieko nėra neįmanomo, specialios malonės apsireiškimas. Dievas turi galią apsireikšti tokiu garbintojams prieinamu pavidalu, ir yra daug istorijų, kaip Dievybės kalba, vaikšto, ir atlieka kitus žygius. Bet kas yra transcendentinė Dievybė ir kaip ji yra Dievo apsireiškimas gali suprasti tik aukšto dvasinio intelekto žmonės.</p> <p>&quot;Labai abejotinas teiginys: siela ir Dievas katalikybėje nėra tapatūs net &quot;substancijos prasme&quot; pagal tai, kaip vartojama substancijos sąvoka. Dievas ir siela yra skirtingos prigimties. Bet ką gi, tiek viena, tiek kita yra dvasiška, nematerialu.&quot;</p> <p>Galbūt substancijos savoka čia ir netiko. Vis dėlto, neatrodo, kad Dievas ir siela Biblijoje yra visais atžvilgiais skirtingos prigimties. Pradžios knygoje Dievas sukuria žmogų &quot;pagal savo paveikslą ir panašumą&quot; ir &quot;įkvepia&quot; jam dvasią. Taigi, tiek žmogaus pavidalas, tiek dvasia yra ateinanti iš Dievo, reiškia žmogaus, ar sielos prigimtis yra suteikiama Dievo. Nesiplėsdamas į krikščionybę, kuri natūraliai turėtų būti krikščionių teologų nagrinėjimo sritis, dar papildomai paminėčiau, kad teistinėje Vedų tradicijoje sielos ir Dievo kokybinis tapatumas reiškia egzistavimo kaip dvasia (transcendentinė sąmonė) tapatumą, sat-čit-ananda, amžinybėje, žinojime ir palaimoje, bet Dievo prigimtis yra svarat, visiškai nepriklausoma, Jis yra pirminis, visada valdovas, taip pat turintis begalines savybes, todėl iki galo nesuvokiamas, tuo tarpu siela yra antrinė, jos prigimtis yra Dievo galios pasireiškimas, ji neturi svarat prigimties, ir ji yra anučit - be galo maža, ir priklausoma, silpna, visada valdoma, visada Dievo tarnas, o Dievas yra vibhu - visų absoliučių begalinių savybių turėtojas ir valdytojas.</blockquote></p> <p><blockquote>Aivaras&gt;ash2009-02-09 16:03<br /> Ačiū už įdomią informaciją apie induizmą. Turėsiu omeny, kad induizmo galima nelaikyti religija, bet žiūrėti į jį kaip į tradicijos vienijamą ir tarsi skirtingas religijas apimantį darinį. Įdomiausia, kokia yra ir iš ko kyla tų skirtingų ir išties vienas kitam prieštaraujančių požiūrių vienybė. Ar jie ten nesusirenka ir nediskutuoja, kieno požiūris teisingas? Ginčijasi ar ne - jei nebando žūtbūt vieni kitų paneigti, vadinasi, pripažįsta, kad jų tiesos gali būti sąlygiškos ir veikiau yra skiritingi keliai, vedantys į tiesą, bet neatstovaujantys absoliučios tiesos. Tai skitinga nuo Vakarų, kur Dievo apreiškimas ir yra tam, kad teiktų besąlygiškus dalykus.</p> <p>Toliau man įdomu lyginti induizmą su krikščionybe: avatarų apsireiškimai, kiek suprantu, yra suvokiami kaip naudingi žmonėms, bet ne kaip būtini, o Jėzaus įsikūnijimas yra arba/arba: arba būtinas, arba net nenaudingas.</p> <p>Meditacija, be abejo, yra labai ištobulinta Indijoje. Ir gerai, kad nusakėte, kaip ji gali būti suvokiama. Bet galima klausti, kaip atskirti, kada prašviesėjimas/malonė tikri. Krikščionybėje asmeninis vidinis potyris/apreiškimas visada buvo tikrinamas besąlygišku visuotiniu &quot;išoriniu&quot; apreiškimu ir konkrečiais besąlygiškais teiginiais išreikšta tikėjimo tiesa ir pastarieji dalykai buvo nepalyginamai svarbesni už asmeniniu potyriu gaunamą &quot;pastiprinimą&quot;.</p> <p>Ypač man įdomus skirstymas į aukštą ir žemą dvasinį lygį ir priklausomybė nuo šio lygio sugebėjimo suvokti ir garbinti Dievą kaip transcendenciją. Aš nesutinku su Pandita Goracanda dėl to, kad trancendentinio Dievo garbinimui reikalingas atsidūrimas Dievo trancendencijos lygyje. Dievo troškimas, aplenkiantis stabmeldystės sąlygiškumus dėl racionalaus Dievo nematerialumo pripažinimo, man yra kelio į Dievo artumą pradžia, o ne artumo Dievui, pasiekto per sąlygiškumus, pasekmė.</p> <p>Pasidomėjau substancijos/prigimties klausimu: pažymėtina, kad katalikiškoje teologijoje sielos prigimtis taip pat yra laikoma sąlygiška, nepilna. Bet kitaip nei induizme ji yra nepilnos substancijos ne kaip imama skyriumi nuo Dievo (nors yra neontologinis neatsiejamumas nuo Dievo - būtinas santykis su dievu, buvimas jo malonėje), bet kaip imama skyriumi nuo materialaus kūno. Šis principas yra ypač prieštaraujantis reinkarnacijai, nes sujungia sielą ir kūną į vieną žmogaus (ir kaip žmonijos, ir kaip individo) prigimtį ir padaro sielą netinkama persikelti į kitą kūną, o ypač į ne žmogaus kūną. Aš jau pastebiu induizme nekrikščioniškai smarkiai pabrėžiamą materijos-dvasios dichotomiją. Labai įdomu, kad labiau akcentuodamas dvasiškumą kaip aukštesnį lygį induizmas tai panaudoja, kad pateisintų prisirišimą prie materijos (kaip Jūsų nuorodoje), o labiau sureikšmintą ontologinį dvasios/sielos nepriklausomumą nuo materijos panaudoja, kad tą sielą paskelbtų jau tiek nepriklausomą, kad ji galėtų patekti į žemesnį (pvz. šuns) kūną, tuo, mano nuomone, galop neleistinai nuvertindama žmogaus sielą.</blockquote></p> <p><blockquote>Įdomus atsakymas, ačiū už korektišką ir intelektualią diskusiją, netgi maloniai nustebau, kad perskaitėte tą pateiktą nuorodą. Manau, būtų ką atsakyti, ir dar išsamiau kai kuriuos niuansus paaiškinti, jeigu jus tai domina, kviečiu užeiti į vaišnavų forumą <a href="http://tyrabhakti.lt/forumas/" rel="nofollow">http://tyrabhakti.lt/forumas/</a><br /> Bet kuriuo atveju, net jei nenorėtumėt užsukti, atidarysiu ten temą ir perkelsiu šios diskusijos žinutes.</blockquote> </p>